kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

זהר ויצא ס''מ ואשת זנונים  

Zohar „Sam“ ir „paleistuvė moteris“

rabi Šimonas bar Jochajus

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



 2.


 (Ištraukos)


 Sulam         Jehuda Ašlagas



Ir „11 ištaisymų“ paslaptis, tai –  11 išorinių Laikinosios pastogės ožio kailių uždangų.
Tai pat čia yra ryšys su „11 paleistuvės moters atributų“:
Plaukai,
veidas,
ausys,
kaklas,
burna,
liežuvis,
kalbos,
lūpos,
saldus gašlumas,
rūbai
ir „40 ištaisymų“ be vieno.

Visus šiuos ištaisymus (atributus) „paleistuvė moteris“ gavo iš „šventos moters“.
Tai paslaptis, kad „Cur“ – „vakarų (netyrumo) civilizacija“ yra pastatoma tik iš „Jeruzalės (šventumo) griuvėsių“...
Todėl visi „11 moters paleistuvės atributų“  yra identiški „šventos moters“ atributams (ištaisymams), nes iš ten yra paimti.

Išminčiai pasakė: „Cur“ yra klipot malchut, ir tai – „paleistuvė moteris“,
kuri statosi tik iš „Jeruzalės“, t. y. šventosios malchut, griuvėsių.
Taip pat ir atvirkščiai.
Ir šios dvi „malchut“ apibūdinamos tik jų ateitimi,
t. y. kas ateityje laukia žmogaus, susijungusio su viena iš jų.
Tai reiškia, kad žmogus, susijungęs su „šventa malchut“,
pastoviai pakopomis kyla „aukštyn“,
kaip parašyta: „Ateitis labai išaukštinta“ (Jobas 8).
Tačiau, jei žmogus pakliūva į „paleistuvės moters“ tinklus,
jo „Ateitis karti, kaip pelynas (karti žolė)“ (Mišlei 5),
taip pat: „Ateitis – mirties kelias“(Mišlei 14).
Kaip mums ir aiškina Zoharas.

Todėl gerai išaiškėja visų „griovimų“ priežastys,
kaip jau sakėme, kad „Cur“ yra pastatomas, tik iš „Jeruzalės“ griuvėsių.
Tai tiesiogiai galioja ir visumoje,
ir asmeniškai kiekvienam žmogui.
Kai žmogus palieka šventumą ir susijungia su „sitra achra“ (kita, blogio puse),
visa gausybė ir visos šventumo pakopos, kurios buvo pas žmogų,
nueina „sitros achros“ statybai.
Tai reiškia, kad ji yra statoma iš „šventumo“ nuolaužų.

Taip pat reikia žinoti, kad žmogus yra susijungęs arba su „šventumu“, arba su „sitra achra“.
Ir „nesiliečia“ vienas prie kito,
t.y. „šventumas“ prie „sitos achros“ nei per plauką.
Todėl, jei žmogus pasuka mintimis „sitros achros“ keliu,
dar prieš šį veiksmą, iš žmogaus dingsta „šventumas“.

Tai reiškia, kad „šventumo“ vietą iškart užima „sitra achra“,
ir pasiima visą gausybę, kuri buvo „šventumo“ pakopose.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Kas yra kvailys? Tas, kas praranda tai, ką jam davė“.

Tačiau iškyla klausimas, parašyta:
„Žmogus nepadaro nuodėmės, bet tik, kai įeina į jį „kvailumo dvasia“ (Talmudas, Sota 3).
Ir kaip gali į žmogų įeiti „kvailumo dvasia“,
kai žmogus dar nėra nusižengęs ir susijungęs su „šventumu“?
Juk vienas neprisiartina prie kito nei per „plauką“?

Atsakymas.
Jei žmogus mintimis nukreipė širdį  ir norus į nuodėmę,
dar prieš atliekant tai veiksmu,
jau iškart iš žmogaus dingsta „šventumas“,
ir žmogus praranda visas „šventumo“ pakopas.
Tai ir reiškia, kad į žmogų įeina sitros achros „kvailumo dvasia“,
ir tik po to jau žmogus nusideda veiksmu.
Tačiau kol dar į žmogų neįėjo „kvailumo dvasia“,
žmogus nusidėti veiksmu negali.