• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר הזהר ד  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                   4.

Tam, kad suprasti šiuos klausimus ir tyrinėjimus, reikia įsižiūrėti į veiksmo pabaigą, t.y. į kūrimo galutinį tikslą.
Juk neįmanoma suprasti jokio dalyko iš jo vidurio, o tik iš dalyko pabaigos.
Todėl aišku, kad nėra veikėjo be galutinio tikslo, nes tik neturintis „blaivaus proto“, gali atlikti veiksmą be tikslo.
Tačiau yra „gudragalvių“, neigiančių Toros ir priedermių jungą (idėją) ir teigiančių, kad Kūrėjas sukūrė realybę ir paliko ją likimo valiai, be priežiūros.
Iš tikro jie teigia, kad dėl sukurtų kūrinių niekingumo, nepritinka Kūrėjui iš savo „aukštybės“ rūpintis menkavertėmis ir niekingomis kūrinių reikmėmis.
Tačiau tokie pasakymai neturi protingo pagrindo, juk negalima vertinti mūsų „niekingumo“ ir „žemumo“, prieš tai neįvertinant, ar mes patys padarėme save tokiais sugadintais.

Todėl, jei mes žinome, kad mus sukūręs Kūrėjas yra „tobulumo viršūnėje“, ir būtent jis padarė mūsų kūnus su visais dabar egzistuojančiais gerais ir blogais polinkiais.
Juk tobulam „Meistrui“ negali išeiti sugadintas ir niekingas „gaminys“.
Tačiau kiekvienas „gaminys“ liudija apie „Meistro“ sugebėjimus.
Ir kuo yra kaltas blogai pasiūtas rūbas, jei siuvėjui nepasisekė jo pasiūti?

Šią problemą gerai atspindi pasakojimas iš Talmudo (Taanit).
Keliavo kartą rabi Elazaras rabi Šimono (knygos Zohar autoriaus) sūnus ir sutiko žmogų, kuris buvo labai subjaurotas.
Pasakė rabi Elazaras: „koks subjaurotas šis žmogus“.
Atsakė jam tas žmogus: „eik ir pasakyk Meistrui, kuris mane padarė, koks subjaurotas indas, kurį Tu padarei“.

Lygiai taip ir tie „gudragalviai“, neigiantys Toros ir priedermių „jungą“ (idėją), sako, kad dėl mūsų „žemumo“ ir „niekingumo“ nepritinka Kūrėjui rūpintis mumis, todėl Jis mus paliko...
Tačiau tokiais pasakymais jie tik parodo savo proto ribotumą.
Įsivaizduok, jei tu sutiktum tokį žmogų, kuriam būtų pasisekę sukurti kūrinius, kurie visą gyvenimą vien tik vargtų ir kentėtų.
Ir ne tik, bet po sukūrimo šis „meistras“ būtų palikęs savo kūrinius likimo valiai, visai nesirūpindamas jais, kad nors truputį jiems padėti jų „varguose“.
Su kokia panieka tu žiūrėtum į tokį „meistrą“?
Ir Argi galima taip pagalvoti apie Įgalinantį mūsų realybės egzistenciją, kuris yra Palaimintas ir Išaukštintas?