kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



Mokinių kelionės pas savo mokytoją

 

Kuomet Baal aSulamas gyveno Tel Avive, jo mokiniai iš Jeruzalės kiekvieną Šabatą siųsdavo vieną iš mokinių ir perduodavo per jį savo prašymus mokytojui.

Kuomet atėjo jo anūko rabi Icchako Agasi eilė, vieno artimo bičiulio sūnūs paprašė perduoti Baal aSulamui prašymą dėl materialaus gerbūvio.

Tačiau rabi Icchakui nebuvo būdinga prašyti materialių dalykų, o tik dvasinių, todėl jis pasigėdijo ir neperdavė šio prašymo.

Priėjo prie jo Baal aSulamas ir paklausė, ar jam nėra perduota kokio nors prašymo.

Rabi Agasi atsakė, jog iš tikrųjų yra, ir kad jam buvo gėda tą prašymą perduoti.

Baal aSulamas pasakė, jog kadangi šiuo atveju jis yra pasiuntinys, privalo atlikti savo misiją.

Tada rabi Agasi pasakė, jog vieno jo bičiulio sūnūs prašo materialaus aprūpinimo.

Baal aSulamas atsakė: „Čia aš ilgai neužtruksiu“.

 

Pasakojama apie rabi Baruchą Moše Lembergerį, jog jis kiekvieną Šabatą vykdavo į Tel Avivą (po to, kai Baal aSulamas persikėlė gyventi į Tel Avivą), tačiau žmona jo neišleisdavo, tad vykdavo be jos leidimo.

Daug kartų paimdavo jo „štraimelį“ (kailinę kepurę, kurią chasidai dėvi šventinėmis dienomis) ir paslėpdavo, manydama, kad taip sutrukdys jam išvykti.

Tačiau tai nesulaikydavo rabi Barucho, nes jis turėjo vieną norą – pabūti šalia savo mokytojo. Todėl kiekvieną sykį jis pasiskolindavo iš „štraimelių“ parduotuvės naują „štraimelį“ ir su juo keliaudavo pas Baal aSulamą...“.


Ta pačia tema pateiksime dar vieną pasakojimą: kartą rabi Baruchas Šalomas Ašlagas sėdėjo vestuvėse Bnei-Brake šalia Guro admor brolių.

Tuo metu Guro admor buvo rabi „Beit-Israel“. Jis turėjo brolius: rabi Simcha Bunim, kuris paskui tapo žinomas vardu „Lev Simcha“, rabi Pinchas Menachem Alter, kuris paskui tapo „Pnei Menachem“.

Praėjus kuriam laikui, iš Jeruzalės atvyko vienas judėjas ir perdavė „Pnei Menachem“ linkėjimus nuo „Beit-Israelio“ brolių.  

Jis kreipėsi į „Pnei Menachem“ ir pasakė jam: „Aš visada, kas bebūtų, mažiausiai du kartus per savaitę vykstu pas „Beit-Israelį“.

Tai išgirdęs rabi Baruchas Šalomas įsijungė į pokalbį: „Atleisk man, noriu paklausti tavęs klausimo: Tu po du kartus per savaitę vyksti pas rabi, kada paskutinį kartą uždavei jam klausimą apie darbą Kūrėjui, o ne apie prekybą?“

Tas judėjas liko stovėti apstulbęs, tarsi stabo ištiktas ir neturėjo ką atsakyti...


Tada rabi Baruchas atsisuko į „Pnei Menachem“ ir paklausė jo:

„Kodėl ankstesniais laikais, kai chasidai norėdavo vykti pas savo ravus, namuose kildavo baisūs karai, kurie prieidavo net iki skyrybų, tačiau šiandien viskas pasikeitė: žmona įtikinėja vyrą, kad šis vyktų pas savo mokytoją, suruošia jam lauknešėlį, kad turėtų kelyje ką va lgyti ir rodo vyrui didžiausią pagarbą?!

Ir atsakė pats rabi Baruchas:

„Ankstesniais laikais vyras ateidavo pas žmoną ir sakydavo jai:

Žiūrėk! Mano galva per daug užimta materialumu, per daug myliu tave ir vaikus. Esu per daug prisirišęs prie pinigų ir prie materialių dalykų. Argi toks yra žmogaus tikslas šiame pasaulyje? Žmogus turi išsivaduoti iš šių pančių! Todėl turiu vykti pas savo mokytoją ir stengtis pakilti virš viso šito...“.

Savaime supranta, dėl tokių kalbų įsiplieksdavo didžiuliai nesutarimai. Ir dar – žmona žinojo, jog jei vyras išvyks, nebus aprūpinimo šeimai ir ji su vaikais neturės ką valgyti...

Tačiau dabar ateina vyras pas žmoną ir sako jai:

„Žiūrėk! Mūsų finansinė situacija gana prasta, neįstengiame nusipirkti naujų baldų, taip pat reikia perdažyti buto sienas, santykiai tarp mūsų taip pat ne per geriausi, eisiu pas mokytoją, jis pasimels dėl mūsų ir palaimins mus, tada mūsų finansinė situacija pagerės ir mūsų padėtis pasitaisys“.

Žmona iškart jam atsako: „Žinoma! Tu būtinai turi vykti pas mokytoją“. Ir tuojau pat suruošia jam lauknešėlį kelionei ir išlydi jį su didžiausia pagarba...“.

Po šių žodžių rabi Baruchas perdavė „Pnei Menachem“ savo parašytą straipsnį apie darbą Kūrėjui.

 

Pasakojo ravas Abrahamas Aškenazis:

„Kartą keliavau pas mokytoją Baal aSulamą.

Kai atvykau į jo namus, Baal aSulamo žmona man pasakė, kad mokytojas  užsiėmęs ir negali manęs priimti.

Laukiau šalia jo kambario. Belaukiant išgirdau radiją mokytojo kambaryje ir man į galvą ėmė lįsti negeros mintys: „Kaip gali būti, kad šitoks Kūrėjo žmogus klausytų radijo?“

Ir kuo toliau, tuo tos mintys vis labiau stiprėjo.

Aš nusprendžiau nebeklausyti šių svetimų minčių, nes kaip gi galima abejoti šiuo didžiuoju kartos išminčiumi? Ar gali paprastas žmogus suprasti šį Kūrėjo žmogų? Juk „kiekvienas, kuris abejoja savo mokytoju, lyg abejotų pačia Šchina?!”

Iškart po to, kai priėjau šios išvados, atsivėrė mokytojo durys. Jis ištiesė man ranką ir pakvietė užeiti vidun, į šventumą“.