• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Nepriklausomybės karas

Rabi Zalman Lemberger, Baal aSulamo patarnautojas pasakojo:

„Mūsų mokytojo Beit-midraše visi aiškiai suprato, jog Baal aSulamo dvasinės pakopos didumas – nei kiek nemažesnis, nei švento išminčiaus Ari.   

Ir būtent dėl šito buvo jaučiama begalinė baimė Baal aSulamui. Tai – „Dangaus baimė“, daug kartų minima knygoje „Zohar“ ir chasidų knygose.

Baal aSulamo mokiniai žinojo, jog jis valdo pasaulį aspektu „Teisuolis nustato, o Kūrėjas įgyvendina“.

Kaip pavyzdžiui, jis pasakė Nepriklausomybės karo metu, kad tai jis sąlygojo gojų (ne judėjų) išvedimą iš Jeruzalės.

Nepriklausomybės karo metu Baal aSulamas kasdien sėdėdavo su savo mokiniais prie stalo, ant kurio gulėdavo atverstas Izraelio žemėlapis. Baal aSulamas tiksliai parodydavo į kurią vietą persikels karo veiksmai.  

O vieną kartą pasakė, jog į tam tikrą vietą judėti nėra gerai.

Rabi Moše Baruchas Lembergeris paklausė jo, ar nuvykti pas Ben Gurioną ir informuoti jį apie tai. Baal aSulamas atsakė, kad nebūtina, nes jie jau žino patys, ir tai kas turi įvykti, tegul įvyksta.

Ir iš tikrųjų, taip kaip jis pasakė, taip viskas ir buvo.

Taip kiekvieną dieną mūsų mokytojas užsimindavo arba aiškiai pasakydavo, kaip vyks karo procesas sekančią dieną, ir viskas tiksliai taip ir įvykdavo.  

Baal aSulamo mokiniai aiškiai suprato, jog visas karas iš tiesų vyko jų mokytojo viduje. Ir šis jo viduje vykstantis karo procesas tiesiogiai sąlygojo išorinius karo veiksmus.

Šį dalyką galima suprasti iš to, ką Baal aSulamas rašė Įvado į knygą Zohar pabaigoje 66 punkte:

„Todėl, kai Izraelio žmogus stiprina ir didina svarbumą savo vidinei daliai, t.y. aspektui „Izrael” (Isra El – tiesiai į Kūrėją), tada jis iškelia „Izrael“ aspektą aukščiau už išorinio, „pasaulio tautų“ aspekto. Tai reiškia, kad žmogus deda visas pastangas, kad iškelti savo vidinį aspektą, t.y. gyvena „dėl sielos“.

O „pasaulio tautų“ aspektui žmogus skiria tik mažą dalį, būtiną kūno egzistencijos palaikymui.

Kaip parašyta „Avot“ pirmoje dalyje: „Padaryk savo užsiėmimus Tora pastoviu (pirmaeiliu) dalyku, o kitus darbus – antraeiliu“.

Tada Izraelio žmogus savo veiksmais sąlygoja pakilimą bendram viso pasaulio „išorės“ ir „vidaus“ santykiui. T.y., tada „Izraelio sūnūs“, vidinė viso pasaulio pusė, kyla savo tobulume vis aukščiau ir aukščiau. Ir tada išorinė viso pasaulio pusė, t.y. „pasaulio tautų“ aspektas, supranta ir pripažįsta „Izraelio sūnų“ svarbumą.

Tačiau, jei yra atvirkščiai (neduok dieve), t.y. jei Izraelio žmogus stiprina ir teikia svarbumą savo išoriniam, „pasaulio tautų“ aspektui, ir iškelia jį virš savo „Izraelio“ aspekto, apie tai parašyta Toroje: „Ir geras, kuris yra tavyje (t.y. „išorė“) pakils virš tavęs vis aukščiau ir aukščiau, o tu pats (t.y. „vidus“, Izraelis tavyje), nusileisi vis žemyn ir žemyn“ (Dvarim 28).

Išeina, kad būtent Izraelis, sąlygoja savo veiksmais, kad viso pasaulio išorė, t.y. „pasaulio tautos“, kyla vis aukščiau ir aukščiau (t.y. viso pasaulio kilimas ar kritimas priklauso tik nuo Izraelio). Tada išorė sustiprėja prieš vidų, ir „nuleidžia“ Izraelį iki žemės. Ir pasaulio vidus, t.y. Izraelio sūnūs, leidžiasi vis žemyn ir žemyn (neduok dieve).

Ir nenustebk, kad vienas žmogus gali savo veiksmais sąlygoti viso pasaulio pakilimą ar kritimą.

Nes yra nepajudinamas dėsnis: „atskiras ir bendras yra tapatūs, kaip du vandens lašai“. T.y. viskas, kas galioja bendrai visumoje, viskas galioja ir kiekviename atskirame atvejyje.

Ir būtent atskiros dalys sąlygoja viską, kas yra bendrame. T.y. bendrumas gali atsiverti tik po to, kai atsiveria visos atskiros jo dalys, pagal savo savybes ir pagal savo kokybę.

Todėl būtent atskiro individo veiksmai, pagal to individo lygį bendrume, pakelia ar nuleidžia visą bendrą padėtį“.

Nepriklausomybės karo metu buvo susidariusi tam tikra situacija, kai buvo galimybė įžengti į Jeruzalę ir ją užimti. Ir iš tiesų, Izraelio kariai pabandė tai padaryti.

Tačiau Baal aSulamas pasakė, jog jiems nepavyks to padaryti, nes tam dar neatėjo laikas (čia baigiasi rabi Zalman Lembergerio pasakojimas).   

Dar pasakojama, jog Nepriklausomybės karo metu vyko dideli bombardavimai.

Baal aSulamo mokiniai paklausė savo mokytojo: „Kada liausis skraidyti patrankų sviediniai?“

Mūsų mokytojas atsakė: „Tada, kai „Haftaroje“ bus perskaityta Toros eilutė (Šoftim 11:33): „Ir pasidavė Amono sūnūs Izraelio sūnums“ (Šabato metu perskaitoma ne tik visa savaitinė dalis, bet dar pridedama dalis iš pranašų, vadinama „haftara“, t.y. „pabaigimas“ ar „išsiskyrimas“).   

Ir Toros dalies „Chukat“ Šabato metu, kai skaitoma ši Toros eilutė, bombardavimas ypatingai sustiprėjo, tačiau kai perskaitė šį Toros sakinį, bombardavimas liovėsi.  

Ravas Baruchas pasakojo:

„Kai Nepriklausomybės kare buvo užkariautas Negevas (pietinė Izraelio dalis), mano tėvas nepaprastai džiaugėsi.

Paklausiau, ką reiškia toks jo džiaugsmas. Jis atsakė man, kad netrukus judėjai apsigyvens Negeve. Paklausiau vėl: „Juk ten nėra vandens?!“ (tuo metu, savaime suprantama, dar nebuvo įvesta šalies vandentiekio sistema). Atsakė man mano tėvas: „Kai judėjai apsigyvens ten ir ims melsti lietaus, ims lyti“.

Tada aš vėl paklausiau: „Tačiau judėjai, kurie ketina apsigyventi ten, yra netikintys?!“ Ir atsakė man: „Malda nėra tai, ką mes pasakome lūpomis, malda vadinasi „širdies reikalavimas“.