kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אכן מובן לכל בן הגיון שבמקום שאנו עוסקים בדבר רוחני ואין צריך לומר עם אלקיות אין לנו שם שום מלות ואותיות להגות בהם. בעה''ס, מהות חכמת הקבלה Iš tikro kiekvienam „blaivaus proto” žmogui aišku, kad kai mes nagrinėjame dvasinį dalyką, ir tuo labiau „Dieviškumą“, mes negalime naudotis įprastiniais mūsų žodžiais ir išsireiškimais. (Baal Sulamas „Kabalos išminties esmė“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šventės

I.M.Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



Chanuka 



Chanukos šventė tęsiasi aštuonias dienas: nuo 26 kislevo dienos iki 2 teveto dienos (arba iki 3 dienos – tais metais, kai kislevo mėnesyje yra 29 dienų).

Šią šventę nustatė Jehuda Makabi ir jo broliai, kad pažymėti Jeruzalės Šventyklos apvalymą ir pašventinimą, po to kai ji buvo suteršta graikų ir asimiliavusių judėjų, bei Šventyklos tarnystės atnaujinimą. 

Rambamas taip aprašo tų laikų įvykius: antros Šventyklos laikais graikų valdovai pradėjo judėjų ir jų religijos persekiojimą, neleido jiems mokytis Toros ir vykdyti priedermių, savinosi jų turtą ir jų moteris, įsiveržė į Šventyklą, sugriovė ir išniekino šventenybes.

Izraelis tada buvo didžiuliame varge ir žiaurioje priespaudoje, kol jų pasigailėjo Kūrėjas ir išgelbėjo nuo graikų rankos, davęs pergalę Chašmoniečiams, šventikų palikuonims, kurie nugalėjo graikus ir išlaisvino Izraelį iš jų valdžios... 

Tai įvyko 25 kislevo mėnesio dieną: jie įėjo į Šventyklą ir nerado ten rituališkai tinkamo aliejaus, išskyrus tik vieną ąsotėlį, kuriame aliejaus buvo tiek, kad galėtų užtekti tik vienai dienai. Bet jis degė aštuonias dienas, kol buvo paruoštas naujas aliejus.

Dėl tos priežasties, tos kartos išminčiai nustatė, kad aštuonios dienos, pradedant nuo 25 kislevo dienos, būtų džiaugsmo ir dėkingumo Kūrėjui dienos, kai uždegamos žvakės namuose – visas aštuonias dienas – kad visiems būtų žinoma apie stebuklą.

Šios dienos vadinamos Chanuka ir šiomis dienomis negalima gedėti ir pasninkauti, kaip ir per Purimą. 

Vienu metu atrodė, kad heleniškosios Seleukidų imperijos ribose imperatorius Antiochas pasiekė pilno pasisekimo: netgi judėjų tarpe jo politika atnešė žymių rezultatų: daugelis, ir pirmoje eilėje aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovai, pasidavė graikų kultūros ir graikų stabmeldystės įtakai.

Juos vadino מתיונים mitjavnim „sugraikėję“, „helenizatoriai“.

Tačiau galutinio savo tikslo – pilnai sunaikinti dvasingumą Izraelyje - graikai nepasiekė.

Judėjai išvengė amoniečių, moaviečių, aramiečių ir kitų galingų ir didelių senovės tautų likimo, be pėdsakų dingusių iš istorijos arenos. 

Tuo metu įvyko kažkas panašaus, kas vyko Teisėjų epochoje, kai krizės momentu tautoje atsirado didūs žmonės, „teisėjai“, išgelbėję tautą nuo svetimšalių užgrobėjų.

Taip ir dabar: Kūrėjas išrinko Matitjahu ben Jochananą, vyriausią šventiką, gyvenusį Modiin gyvenvietėje, ir apgaubė jį valdžia ir drąsa.

Matitjahu surinko aplink save penkis savo sūnus ir saujelę narsių žmonių, išdrįsusių pasipriešinti galingam priešui. 

Matitjahu šūkiu tapo žodžiai: „Kas už Kūrėją – su manimi!“.

Be ginklų, neišmanydami karinio amato, be sąjungininkų – vidinių ir išorinių – sugebėjo Matitjahu ir penkeri jo sūnūs: Jonatanas, Šimonas, Jehuda, Eliazaras ir Jochananas išugdyti visą „Chašmoniečių“ arba „Makabiečių“ kartą, be baimės ėjusią į kovą su „supervalstybe“.