• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šventės

I.M.Lav

Chanuka

Žvakių uždegimo tvarka

Kiek žvakių degama per Chanuką?

Pagal Talmudą, buvo keletas papročių: „Štai kokia Chanukos žvakių uždegimo priedermės esmė: viena žvakutė namams, o puikus priedermės įvykdymas – kiekvienam šeimos nariui.

Jei norima dar geriau atlikti šią priedermę, tai Šamajaus mokykla sako: pirmą dieną uždegamos aštuonios žvakės ir kiekvieną dieną jų kiekis yra mažinamas, tuo tarpu Hilelio mokykla sako: pirmą dieną viena žvakutė, o kiekvieną sekančią dieną pridedama po vieną“. 

Dabar yra laikomasi Hilelio mokyklos nurodymų ir pirmąjį Chanukos vakarą yra uždegama viena žvakutė, antrąjį – dvi, trečią – trys ir t.t. iki kol aštuntą dieną jau degamos aštuonios žvakės.

Tam yra naudojama speciali žvakidė – „chanukija“, kurioje yra aštuonios vietos. 

Kas stengiasi įvykdyti šią priedermę itin skrupulingai, skiria po „chanukiją“ kiekvienam šeimos nariui.

Chanukos žvakių uždegimo laikas – nakties pradžia, iškart po „Maariv“ maldos.

Kai kas nesulaukia nakties ir dega žvakes nusileidus saulei, tik sutemus.

Kiekviena žvakutė turi degti ne mažiau pusvalandį. 

„Chanukija“ statoma į tokią vietą, kur ją galėtų visi matyti, todėl, kad pagrindinis priedermės tikslas – žinios apie stebuklą, kurį padarė Kūrėjas, skleidimas.

Chanukos žvakių šviesa negalima naudotis jokiam kitam tikslui.

Yra paprotys statyti „chanukiją“ prie įėjimo į namus: kairėje, priešais „mezuzą“, kuri yra pritvirtinta dešinėje pusėje prie staktos, tad išeina, jog įeinantis į namus tampa apsuptas priedermėmis. 

Geriausias šios priedermės įvykdymo būdas – uždegti aliejumi užpildomą žvakidę – juk Chanukos stebuklas Šventykloje įvyko būtent su ąsočiu alyvuogių aliejaus.

Tačiau pilnai galima degti ir parafino ar vaško žvakes.

Žvakės uždegamos nuo specialios žvakidės arba žvakės, vadinamos שמש šamaš – „tarnas“.

Ji reikalinga ne tik tam, kad nereikėtų degti vienos žvakės nuo kitos, bet ir dėl apšvietimo – juk Chanukos žvakių šviesa negalima naudotis kasdieniškiems reikalams.

Pirmąją naktį degama pirmoji žvakė iš dešinės ir sakomi trys palaiminimai:

ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם אשר קידשנו במצוותיו וציוונו להדליק נר חנוכה
„Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs uždegti Chanukos žvakes!“

ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם שעשה ניסים לאבותינו בימים ההם בזמן הזה
„Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, padaręs stebuklus mūsų tėvams tomis dienomis, tuo metu!“

ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם שהחיינו וקיימנו והגיענו לזמן הזה
„Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, kad davei mums gyvenimą, kad palaikai mus ir kad leidai sulaukti šio laiko!“

Septynis sekančius vakarus yra sakomi tik pirmi du palaiminimai.

Tačiau jei dėl kokios nors priežasties pirmąją Chanukos dieną žvakės nebuvo uždegtos, tada kai tai daroma pirmą kartą, pasakomas ir trečiasis palaiminimas.

Likusias Chanukos dienas pridedama po vieną žvakutę, uždegant sekančią žvakę iš eilės: antrą iš dešinės, trečią iš dešinės ir t.t.

Ir kiekvieną vakarą pradedama degti būtent nuo jos. 

T.y. žvakučių pridėjimas yra iš dešinės į kairę, o kiekvieną kartą jos uždegamos iš kairės į dešinę.

Uždegant žvakes yra skaitoma: „Šias žvakes mes uždegame kaip atminimą apie išgelbėjimą ir apie stebuklus“ ir t.t., o po to dainuojamas tradicinis Chanukos himnas צור מעוז  „Maoz cur“ („Tvirtovė ir uola“).

Šis himnas sudarytas kaip achrostikas, kuriame užšifruotas jo autoriaus vardas: Mordechajus.

Šis poetas gyveno XIII amžiuje. 

Himno turinyje atsispindi įvairūs įvykiai, kuriuose pasireiškė Kūrėjo meilė Savo tautai – kai Jis darė stebuklus gelbėdamas juos nuo priešų, kurie grasino išnaikinimu (įdomu pastebėti, kad Vokietijos bendruomenėse nedainavo paskutinės šio himno eilutės, kuriame kalbama apie būsimą kerštą priešams.

Šioje eilutėje išreiškiamas prašymas išgelbėti nuo „raudonojo“ – tai yra nuo Esavo, laikyto krikščioniško pasaulio simboliu.

Vokiečiai galėjo įžvelgti šiuose žodžiuose užuominą į Frydrichą Barbarosą, kuris buvo Trečiojo kryžiaus žygio organizatorius ir praliejo nemažai judėjų kraujo.

Ir šis paminėjimas Vokietijos judėjams grėsė dideliais nemalonumais).

Himnas „Maoz cur“ baigiasi malda apie Šventyklos atstatymą ir pilną judėjų tautos išvadavimą.

Penktadienį Chanukos žvakės yra uždegamos pirmiau nei Šabato žvakės.

Tą dieną į lempeles reikia įpilti daugiau aliejaus, nei paprastai (arba uždegti ilgesnes žvakes), kad žvakės degtų mažiausiai pusę valandos po nakties pradžios. 

Baigiantis Šabatui Chanukos žvakių uždegimo tvarka sinagogoje (ten taip pat yra uždegama „chanukija” dėl stebuklo garsinimo) skiriasi nuo uždegimo tvarkos namuose. 

Sinagogoje pirmiausiai uždegamos Chanukos žvakės, paskui atliekama „Avdala“, o namuose atvirkščiai – pirmiausiai atliekama „Avdala“, o paskui degamos Chanukos žvakės. 

Jei „chanukija“ nebuvo uždegta pačioje nakties pradžioje, tai galima padaryti, pasakius atitinkamus palaiminimus tol, kol žmonės mieste dar nemiega – nes tada dar jie mato Chanukos šviesas ir tuo pačiu dalyvauja stebuklo garsinime.

Jei žvakės uždegamos vėliau, tada tai daroma be palaiminimo. 

Jei vyras negali uždegti žvakių, tai daro moteris.

Reikia paminėti tai, kad egzistuoja paprotys, pagal kurį moterys neatlieka jokių darbų, kol dega Chanukos žvakutės.