kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • כן כתב הרמב"ן ז"ל בהקדמת פרושו על התורה, וז"ל, "ואני הנני מביא בברית נאמנת וכו' לכל מסתכל בספר הזה וכו' מכל הרמזים אשר אני כותב בסתרי התורה, כי אני מודיעו נאמנה שלא יושגו דברי ולא יודעו כלל בשום שכל ובינה זולת מפי מקובל חכם לאזן מקבל מבין". וכמתכונתו כתב ג"כ הרב חיים ויטאל ז"ל בהקדמה לעץ חיים. וכן בדברי חז"ל (חגיגה י"א:) "אין דורשין במרכבה ביחיד אלא א"כ הוא חכם ומבין מדעתו.בהע''ס, מהות חכמת הקבלה Rambanas savo Toros komentarų įvade rašo: „Iš tikro aš pateikiu patikimą sandorį.... kiekvienam žvelgiančiam į šią knygą... Tai reiškia, kad visose užuominose, kuriose aš rašau apie Toros paslaptis, aš tvirtai patikinu, kad mano žodžių negalima suvokti jokiu protu ir jokiu intelektu,tik iš išminčiaus kabalisto lūpų labai nuovokiam mokiniui“. (Baal Sulamas „Kabalos išminties esmė“)

פרי חכם אגרות קודש פה 

„Šventi laiškai“ psl. 85

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





(Ištraukos)


1.


Parašyta: „Jei iš pašaipūnų Jis (Kūrėjas) šaipysis, tai nuolankiems duos malonę“ (Mišlei 3 – 34).
Papasakosiu pasakėčią, gal suprasite...
Kartą gyveno didis Karalius, kurio visas troškimas buvo tik padaryti malonumą šalies gyventojams.
Karaliui net nereikėjo, kad gyventojai Jam dirbtų kokius tai darbus,
bet visas Karaliaus noras buvo padaryti gera šalies gyventojams.
Tačiau Karalius suprato, kad turi būti pakopos gaunantiems jo gerumą,
pagal tai, kiek gyventojai myli Karalių ir pripažįsta, bei supranta jo didybę.


Todėl Karalius sugalvojo labiausiai atsidavusius ir stropiausius šalies gyventojus apdovanoti ypatingomis dovanomis.
Karalius norėjo parodyti gyventojams, kad Jis nesigaili užmokesčio tiems,
kurie Jį myli, todėl apdovanoja juos gausiomis dovanomis.
Ir dar prie visų karališkų malonumų, Karalius panoro,
kad mylintys Jį pavaldiniai pajustų,
jog jie yra išrinktieji iš visų...


Tačiau Karalius nusprendė patikrinti savo pavaldinių meilę Jam,
todėl, ilgai galvojęs, Karalius sugalvojo vieną nuostabią gudrybę.
Jis visiems šalies gyventojams paskelbė įsakymą,
kad privaloma ateiti metams laiko Karaliaus darbams,
ir tam paskyrė tam specialią vietą rūmuose.
Taip pat Karalius įsakė, kad yra draudžiama dirbti kitoje vietoje,
ir už darbą yra iškart atsiskaitoma darbo vietoje.
Taip pat ten Karalius paruošė dideles vaišes su visais ypatingiausiais pasaulio skanėstais.
Ir paskelbė, kad kai baigsis darbo metai, visi bus pakviesti prie Karaliaus stalo,
o sėdintys priekyje, t.y. labiausiai nusipelnę, galės matyti Karaliaus veidą.


Sutrimitavo trimitai, ir visi leidosi į rūmus.
Rūmai buvo aptverti aukšta tvora, ir gyventojai metams laiko užsidarė darbui.
Visi tikėjosi, kad Karalius išstatys prižiūrėtojus,
kad tikrintų kas dirba, o kas ne.
Tačiau Karalius pasislėpė ir nebuvo jokios priežiūros,
todėl visi galėjo elgtis kaip tinkami.
Taip bent jau visiems atrodė,
nes niekas nežinojo apie nuostabų išradimą.
Iš tikro visas maistas buvo pabarstytas „kenksmingais milteliais“,
o darbo vietos buvo pabarstytos „gydomais milteliais“.


Taip ir buvo sugalvota priežiūra.
Todėl mylintys ir ištikimi Karaliui pavaldiniai,
nors ir nematė priežiūros darbo vietose,
iš meilės ir ištikimybės, stropiai vykdė Karaliaus nurodymus.
Ir visus darbus atlikdavo būtent tam skirtose vietose,
kurios beje buvo pabarstytos „gydomais milteliais“.
Todėl savaime suprantama, kad šie ištikimi pavaldiniai įtraukė į save „gydomus miltelius“.
Ir kai ateidavo metas valgyti, valgydami Karaliaus vaišes,
jie pajusdavo „tūkstančius nuostabaus skonio niuansų“.
Tokių skonių ir tokio skanumo jie niekada anksčiau nebūdavo jautę.
Todėl šie ištikimi pavaldiniai labai šlovino ir aukštino Karalių,
juk Karaliaus vaišės geresnės ir skanesnės už viską,
ką jie buvo jautę gyvenime.


Tačiau neišmanėliai, kurie išvis nesuvokė Karaliaus didybės, nesuprato,
kad verta mylėti Karalių ir būti ištikimiems, bei klusniems.
Todėl šie žmonės, nematydami prižiūrėtojų, tinkamai nevykdė Karaliaus įsakų ir atsainiai žiūrėjo į įsakymą dirbti tik tam skirtose vietose.
Iš tikro kiekvienas iš jų dirbo jam patinkančiose vietose Karaliaus valdose.
Todėl, kai atėjo valgymo metas, paragavę skanėstų,
jie pajuto kartų skonį, nes negavo „gydomųjų miltelių“,
kurie buvo išbarstyti tik nustatytose darbui vietose.
Todėl šie pavaldiniai iškeikė ir paniekino Karalių, bei jo „niekingą“ stalą,
kurį Karalius jiems paruošė, kaip užmokestį už darbą.
Ir jų akyse Karalius tapo didžiausiu melagiu,
juk vietoj žadėto nepaprasto malonumo Karalius jiems davė jiems tokį pasityčiojimą...
Taip pat šie žmonės pradėjo ieškoti maisto kitose vietose maisto, alkiui numalšinti.
Ir todėl patyrė „dvigubą“ pralaimėjimą, nes jų darbas padvigubėjo,
t.y. turėjo dirbti ir Karaliui, ir ieškoti maisto.
Iš tikro šie žmonės nesuprato, koks malonumas guli „prieš jų akis“ ant Karaliaus stalo.