• וַיְהִי בַיָּמִים הָרַבִּים הָהֵם, וַיָּמָת מֶלֶךְ מִצְרַיִם, וַיֵּאָנְחוּ בְנֵי יִשְׂרָאֵל מִן הָעֲבֹדָה, וַיִּזְעָקוּ; וַתַּעַל שַׁוְעָתָם אֶל הָאֱלֹהִים, מִן הָעֲבֹדָה. וַיִּשְׁמַע אֱלֹהִים, אֶת נַאֲקָתָם. שמות ב' – כג', כד „Ir buvo, po daugelio dienų mirė Egipto karalius. Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo darbo. Ir sušuko, ir pakilo jų riksmai iki Kūrėjo. Ir išgirdo Kūrėjas jų dejavimus“ (Šmot 2 – 23, 24).

פרי חכם אגרות קודש פה 

„Šventi laiškai“ psl. 85

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

(Ištraukos)

2.

Pasakėčios esmė.
Tora dalinasi į dvi dalis.

Viena dalis:
Pareigos Kūrėjui, kaip tfilinas, šofaras, Toros mokymasis.

Kita dalis:
Pareigos žmonėms, kaip grobstymas, kuklumas, vagystės, žmogaus išnaudojimas, švaros laikymasis ir t.t.

Iš tikro pareigos tarp žmonių, tai – pagrindinis darbas.
Ir Toros dalis „tarp žmogaus ir Kūrėjo“, tai – užmokestis ir Karaliaus „stalo vaišės“.

Todėl „Viską Kūrėjas padarė dėl savęs“ (Mišlei 16 – 4),
t.y. netgi dalį pareigų tarp žmonių „padarė“ Karaliaus lygyje.
Ir tai vadinasi – „pakelti Šchiną iš dulkių“.
Čia ir yra „gydomieji milteliai“,
išgydantys „mirtinus nuodus“ tarp „žmogaus ir Kūrėjo“.

Ir tai paslaptis:
„Nuolankiems duos malonę“,
t.y. vykdantiems Torą ir priedermes „tarp žmogaus ir žmogaus“, bei „tarp žmogaus ir Kūrėjo“.
Tai reiškia – „Mylintiems Mane ir vykdantiems Mano priedermes“ (Dvarim 20 – 6),
t.y. dirbantiems darbus tik tam skirtoje vietoje, kur yra „šventumo žavesys“.
Todėl jie – „Savo žemėje paveldės dvigubai“ (Ješajahu 61 – 7).

Ir be to, kad darbas žmonėms jiems nėra „varginantis“,
jie visas dienas yra apimti Kūrėjo „šventumo žavesio“.

Tačiau:
„Iš pašaipūnų Jis (Kūrėjas) šaipysis“,
nes jie sako Kūrėjo stalas niekingas ו''ח (neduok dieve).
Ir tokie žmonės šventumą jaučia, kaip pasityčiojimą ו''ח,
nes savo nuodėmėse neužsidirba nieko...