• ועם כל המתבאר לעיל, תבין מה שנמצאים לפעמים בספרי הקבלה, כינויים וערכים הזרים מאד לרוח אנושי, והמה שכיחים ביותר בספרי הקבלה היסודיים שהם ספרי הזוהר והתיקונים וספרי הארי ז"ל. בעה''ס, מהות חכמת הקבלה Dabar tampa aišku, kodėl kabalistinėje literatūroje mes galime sutikti „keistų“ ir „nepadorių“ pavadinimų, labai dažnai pasitaikančių pagrindinėse kabalos knygose: Zohare, Tikunim, ir Ari raštuose. (Baal Sulamas „Kabalos išminties esmė“)

פרי חכם אגרות קודש פה 

„Šventi laiškai“ psl. 85

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

(Ištraukos)

2.

Pasakėčios esmė.
Tora dalinasi į dvi dalis.

Viena dalis:
Pareigos Kūrėjui, kaip tfilinas, šofaras, Toros mokymasis.

Kita dalis:
Pareigos žmonėms, kaip grobstymas, kuklumas, vagystės, žmogaus išnaudojimas, švaros laikymasis ir t.t.

Iš tikro pareigos tarp žmonių, tai – pagrindinis darbas.
Ir Toros dalis „tarp žmogaus ir Kūrėjo“, tai – užmokestis ir Karaliaus „stalo vaišės“.

Todėl „Viską Kūrėjas padarė dėl savęs“ (Mišlei 16 – 4),
t.y. netgi dalį pareigų tarp žmonių „padarė“ Karaliaus lygyje.
Ir tai vadinasi – „pakelti Šchiną iš dulkių“.
Čia ir yra „gydomieji milteliai“,
išgydantys „mirtinus nuodus“ tarp „žmogaus ir Kūrėjo“.

Ir tai paslaptis:
„Nuolankiems duos malonę“,
t.y. vykdantiems Torą ir priedermes „tarp žmogaus ir žmogaus“, bei „tarp žmogaus ir Kūrėjo“.
Tai reiškia – „Mylintiems Mane ir vykdantiems Mano priedermes“ (Dvarim 20 – 6),
t.y. dirbantiems darbus tik tam skirtoje vietoje, kur yra „šventumo žavesys“.
Todėl jie – „Savo žemėje paveldės dvigubai“ (Ješajahu 61 – 7).

Ir be to, kad darbas žmonėms jiems nėra „varginantis“,
jie visas dienas yra apimti Kūrėjo „šventumo žavesio“.

Tačiau:
„Iš pašaipūnų Jis (Kūrėjas) šaipysis“,
nes jie sako Kūrėjo stalas niekingas ו''ח (neduok dieve).
Ir tokie žmonės šventumą jaučia, kaip pasityčiojimą ו''ח,
nes savo nuodėmėse neužsidirba nieko...