• מה ידידות משכנותיך ה' צבאות, נכספה גם כלתה נפשי לחצרות ה', לבי ובשרי ירננו אל אל חי. תהלים פד – ב', ג Kokios nuostabios Tavo buveinės, Kūrėjau, mano siela labai troško į „Kūrėjo kiemus“, mano širdis ir kūnas džiūgavo „Gyvuoju Dievu“. (Tehilim 84 –2, 3)

פרי חכם אגרות קודש קל 

„Šventi laiškai“ psl. 130

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

(Ištraukos)

Yra žinoma, kad Kūrėjas neatiduoda savo dukters prasčiokui, kaip pasakyta:
„Kiekvienas, išleidžiantis savo dukterį už prasčioko,
lyg suriša ją ir padeda prieš liūtą” (Talmudas, Psachim 49 – 2).

Žinoma, kad žmona visada vadinasi vyro pavarde.

Jis – karalius;

Ji – karalienė;

Jis – išminčius;

Ji – išmintis;

Jis – protingas;

Ji – protas, kaip parašyta Tikunei Zohar.

Vadinasi prasčioko žmonos vardas – kvailė, nes jis – kvailys,
todėl kad nemoka išsaugoti karališką garbę.

Juk „blogio instinkto” buveinė širdyje, kurioje nėra Toros.
Žinoma, kad Tora ir išmintis išstumia pamažu blogio instinktą iš širdies.

O kadangi jis – „kvailys”, paruošta jam „kvailė” žmona,
ir tai „klipat noga” (švytėjimas, analizė) sugundžiusi Chavą (Ievą).

Apie tai parašyta:
„Pyktis lindi kvailių užantyje”(Kohelet 7 – 9).
Iš čia matyti, kodėl neduodama prasčiokui Karaliaus duktė.
Kaip ir parašyta Toroje, jei iš tikro Šchemas troško Jakovo dukters (Berešit 34 – 6),
jam reikėjo stengtis Toroje ir priedermėse,
o ne dovanoti daug dovanų, kokia yra „pasaulietiška” nuomonė.
Iš tikro tada Šchemo troškimas Toroje būtų susitikęs jos – Dinos troškimą Toroje,
ir abu būtų „susijungę”, o meilė būtų atsiradusi savaime,
be pagalbos iš žmogaus pusės…