1948 metais įvyko didžiulis sukrėtimas ravo Barucho Ašlago gyvenime: jo tėvas patyrė du infarktus, antrasis širdies smūgis buvo ypatingai stiprus.
Po jo Baal aSulamas jau negrįžo prie įprasto pamokų ritmo.
Jo sveikatos būklė buvo kritiška, todėl
pamokas vesdavo tik vieną kartą per savaitę – pirmadieniais, tuo tarpu
seniau, prieš širdies smūgį, pamokos vykdavo kasdien.
Dabar likusias jėgas jis nusprendė paskirti komentaro „aSulam“ užbaigimui.
Tuo laiku Ravas Baruchas, neturėdamas kito pasirinkimo, naktį eidavo į ravo Jehuda Brandvaino namus Hilelio gatvėje TelAvive. Ten jie kartu mokydavosi iki pat ryto.
Taip pat po savo sugrįžimo iš Tiberijos prie jų prisijungė rabi Abrahamas Aškenazis.
Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:
„Kartą ravas Baruchas antrą valandą nakties atvyko pas mano tėvą ir pasibeldė į duris, tačiau mano tėvas buvo labai pavargęs ir negirdėjo beldimo.
Ravas Baruchas nusileido žemyn ir ėmė garsiai šaukti mano tėvą.
Nepraėjus nei kelioms minutėms, nusileido gretimai esančio viešbučio savininkas su lazda, kad pamokyti keistuolį, stovintį antrą valandą nakties ir šaukiantį savo bičiulį...“.
Savo tėvo prašymu, ravas Baruchas ėmė vesti pamokas.
Greitai aplink jį susirinko Toros išminčių, dvasinį darbą dirbančių mokinių grupė, tokių kaip: rabi Icchakas Agasi, ravas Hilelis Gelbšteinas, ravas Mordechajus Klar, ravas Azrielis Chaimas Lembergeris.
Jie vieningai susibūrė aplink jo vadovavimą ir mokymą ir po truputį susiformavo šių nuostabių, visa širdimi Baal aSulamo keliui atsidavusių tiesos žmonių grupė.
Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo: „Negalėjau Baal aSulamo klausti kiekvieno dalyko, todėl paprastai klausdavau jo sūnaus ravo Barucho“.
Ir daugelis elgėsi taip, kaip ravas Azrielis.