kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

שלבי הסולם מועדים ד' קושיות  

Šlavei haSulam „Keturi klausimai“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



 (Ištraukos)


4.


Tačiau, kad žmogus galėtų pasiekti būseną,
jog visas jo noras būtų tik „suteikti malonumą Kūrėjui”,
reikia susikurti priemones tikėjimo į Kūrėjo didumą sustiprinimui.
Taip, kad žmogui apsimokėtų anuliuotis prieš Kūrėją ir dirbti Jo naudai.
Iš tikro žmogui neužtenka jo tikėjimo dydžio,
kurį jis gavo su auklėjimu.
Tai reiškia, kad žmogus buvo auklėjamas taip,
jog visada reikia tik prašyti Kūrėjo, kad Jis patenkintų žmogaus norus.

Ir visai nereikėjo galvoti, kad visa esmė, yra „malonumo Kūrėjui suteikimas”.
Tai reiškia, kad žmogus tiki užmokesčiu ir bausme, tik nežino,
kas tas tikras užmokestis ir bausmė.
Kaip parašyta:
„Jei mokeisi daug Toros...ištikimas Darbdavys patenkins tavo poreikius“ (Avot 2 – 16).
Ir jei viskas priklauso nuo užmokesčio dydžio,
žmogus turi rūpintis tik užmokesčiu,
o ne tikėjimu į „Duodančio užmokestį” didumą.

Išeina, kad žmogui visai nereikia rūpintis tikėjimu į „Kūrėjo didumą”,
todėl nėra žmogui nei kritimų, nei pakilimų,
t.y. žmogus nedirba „dvasinio darbo”.
Ir todėl kartais, būdamas tarp visai pasaulietiškų žmonių,
jis pradeda iš vis abejoti Kūrėjo duodamu „užmokesčiu” ar „bausme”.
Todėl žmogus, klausydamas kitų žmonių „realistinius“ samprotavimus,
priima jų mintis kaip savo. Tada yra pavojus iš vis atsitraukti nuo Toros, todėl žmogus turi saugotis tokių diskusijų.

Tačiau tie žmonės, kurie nori pajusti Kūrėjo svarbumą,
t.y. nori, kad tik Kūrėjo svarbumas įgalintų juos mokytis ir vykdyti Torą bei priedermes,
turi visada stiprėti tikėjime į Kūrėjo didumą.
Tokie žmonės turi įvertinti nors ir mažiausią „prisilietimą” prie dvasingumo.
Taip pat reikia žinoti, kad viskas priklauso tik nuo Kūrėjo:
ar priartinti žmogų, ar atitolinti.
Todėl dvasinio darbo esmė visiškai anuliuoti savo esybę,
yra visiškai priešinga žmogaus prigimčiai,
tačiau tik taip galima tikėtis Kūrėjo „išgelbėjimo”.

Paprastai pakilimo metu žmogui atrodo,
kad jis natūraliai yra tokioje būsenoje.
Todėl žmogus nejaučia jokio poreikio Kūrėjo pagalbai.
Žmogui atrodo, kad taip bus visada,
t.y. jis visada bus ant „sparnų“.
Ir svarbiausia žmogui atrodo, jog jis gali visai apsieiti be Kūrėjo.
Todėl yra „ištaisymas”, kuris vadinamas „kritimu”.
Iš tikro tada žmogui iš viršaus parodoma tikra jo „stiprybė“, „pusiausvyra“ ir „stabilumas”,
t.y. kiek žmogus iš tikro gali atlikti „dvasinio darbo” – būti dvasingume, savo jėgomis.

Ir visa tai žmogus pamato aiškiai tik tada, kai jį iš viršaus „nuleidžia“ iš supratimo,
kad jis yra „didvyris“.
Tada žmogus pamato, kad jis ne tik ne „didvyris“,
bet ir „žmogumi“ šiaip jau negali vadintis.
Ir jis ne geresnis už gyvulius, kurių visos mintys tik apie save.
Taip pat kritimo metu žmogus nejaučia,
kad jis jau pradeda „kristi”,
t.y. kritimo metu jis būna lyg „be nuovokos“.
Ir tik paskui ateina pagalba iš viršaus ir sako:
„Žinok, tu dabar esi kritime“.

Todėl anksčiau žmogus net nežinojo savo tikros padėties,
kad jis yra „kritime”.
Taip pat žmogus turi tikėti, kad šis žinojimas irgi neatėjo „atsitiktinai“.
Todėl „kritimas” yra skirtas tik tam, kad būtų galima įvertinti „pakilimą”.
Tai reiškia, kad žmogus turi padaryti analizę ir sakyti,
tai, kad jam grįžo tikėjimas, tai yra „Kūrėjo pagalba”.
Ir jei žmogus to neįvertins, jį vėl gali išmesti į „duobę“.
Todėl visada reikia dėkoti Kūrėjui,
kad Jis vėl „priartino” žmogų prie savęs.