• ועם כל המתבאר לעיל, תבין מה שנמצאים לפעמים בספרי הקבלה, כינויים וערכים הזרים מאד לרוח אנושי, והמה שכיחים ביותר בספרי הקבלה היסודיים שהם ספרי הזוהר והתיקונים וספרי הארי ז"ל. בעה''ס, מהות חכמת הקבלה Dabar tampa aišku, kodėl kabalistinėje literatūroje mes galime sutikti „keistų“ ir „nepadorių“ pavadinimų, labai dažnai pasitaikančių pagrindinėse kabalos knygose: Zohare, Tikunim, ir Ari raštuose. (Baal Sulamas „Kabalos išminties esmė“)

שלבי הסולם, תלמוד בבלי, ברכות, הגורם לתפילה 

Šlavei haSulam „Maldos veiksnys“

ravas Baruchas Ašlagas

(Ištraukos)

1.

Pasakė išminčiai: „Visada žmogus pirmiausiai pašlovins Kūrėją,
o paskui melsis“ (Talmudas, Brachot).
Baal Sulamas paaiškino parašymą:
„Dar prieš tai, kai pašauks Mane, Aš jau jiems atsakysiu.
Dar jie kalbės, o Aš jau išklausysiu“ (Ješaja 65 – 24).

Iš tikro, jei žmogus jaučia trūkumą ir meldžiasi Kūrėjui,
tai reiškia, kad Kūrėjas jau padėjo žmogui.
Priežastis ne ta, kad žmogus jaučia trūkumą,
ir jis meldžiasi dėl to Kūrėjui,
bet tikra priežastis – žmogus rado malonę Kūrėjo akyse,
ir Kūrėjas nori priartinti žmogų.
Todėl yra duodamas žmogui trūkumas ir noras melstis Kūrėjui,
taip pat yra duodamas supratimas,
kad tik Kūrėjas gali jam padėti.
Todėl Kūrėjas siunčia žmogui trūkumą ir kviečia jį susijungti,
tai reiškia, kad Kūrėjas jau atsako žmogui dar prieš tai,
kai jis pradeda melstis.

Išeina, kad Kūrėjas jau priartino žmogų prie savęs,
dar prieš tai, kai žmogui gimė galvoje mintis,
jog reikia melstis Kūrėjui,
nes suprantama – žmogų „spaudžia“ trūkumas.
Tačiau, kodėl Kūrėjas pasirinko būtent jį?
Atsakymo nėra.
Iš tikro reikia tikėti aukščiau „gyvuliškos“ logikos,
kad yra būtent taip, ir tai vadinasi: „asmeninis valdymas“.
Tačiau, bet kokiu atveju draudžiama žmogui sakyti,
kad jis turi laukti, kol Kūrėjas duos jam „raginimą iš viršaus“.
Ir tik tada bus pas žmogų galimybė įeiti į šventumą.

Tačiau žmogus turi sakyti, kad jis visa tai jis vertina aspektu „užmokestis ir bausmė“,
t.y. „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“.
Iš tikro žmogus sakyti:
„Jei ne aš už save, tai kas už mane?
O jei aš už save, tai kas aš toks?
Ir jei ne dabar, tai kada?“ (Avot 1-14).
Todėl draudžiama žmogui laukti net minutę,
t.y. tikėti, kad viskas nukris „iš dangaus“.