Kaip ir per Sukot, per Pesachą ravas Baruchas rengdavo vaišes, į kurias
pakviesdavo labai nedaug žmonių.
Vaišės vykdavo ravo Zlošinskio namuose, vieną
iš šventės chol-amoed dienų, vidurdienį.
Ravas Zlošinskis ir jo namiškiai ankstaus
ryto iki pat vaišių pradžios be jokios pertraukos ir didelėje įtampoje dirbo ir
ruošėsi šventei.
Jie turėjo viską paruošti pagal įstatymus, kurių laikėsi
ravas Baruchas.
Pavyzdžiui, viskas turėjo būti gaminama specialiai Pesachui skirtuose induose.
Netgi šakutės ir šaukštai turėjo būti specialiai skirti
šventei.
Ir jeigu kuris nors iš indų nukrisdavo ant žemės, Pesacho metu daugiau
naudotis juo nebuvo galima.
Taip pat turėjo būti atskiras peilis lupti vaisių žievėms
ir atskiras peilis pjaustyti patiems vaisiams. Ir taip toliau.
Pačių vaišių
metu vyraudavo nuostabi šventumo bei dvasios pakilimo atmosfera.
Ravas Baruchas
daug kalbėdavo apie Kūrėjo artumo aspektus.
Ir dainuodavo jo tėvo sukurtas
melodijas.
Ypač – „Būk gailestingas Sionui“, kurią sukūrė jo tėvas Baal aSulamas.
Kartą tokių vaišių metu ravas Baruchas pasakė:
„Dvarim knygoje (16:3)
parašyta:
„Kad prisimintum išėjimo iš Egipto dieną visas savo gyvenimo dienas“.
Išėjimas iš Egipto – tai išėjimas iš savo egoistinės meilės.
Iškyla klausimas:
ar žmogus iš tikro nori išeiti iš šios tremties?
Juk tik kai žmogus jaučia
tremties kančias, tik tada jis nori pabėgti iš jos.
Vadinasi, mes pirmiausiai turime įeiti į Egipto tremtį, ir tik tada norėsime iš jos išeiti.
Tiek Pesacho, tiek Sukot chol-amoed (tarpšventinių) dienų metu ravas
Baruchas Šalomas iškeliaudavo pėsčiomis prie Raudų Sienos.
Ten įprastai
pabūdavo labai trumpai.
Prieidavo prie Sienos akmenų, šiek tiek pastovėdavo užmerkęs
akis, paniręs šventose mintyse.
Taip pabūdavo akimirką, dvi, paskui patraukdavo atgal.