Lag-Baomer – ypatinga diena, ryškiai besiskirianti nuo kitų Omero periodo dienų.
Lag – tai yra raidės ל „lamed“ ir ג „gimel“ – taip žymimas skaičius „33“. Lag-Baomer – trisdešimt trečioji Omero diena, 18 ijaro.
Teigiama, kad šią dieną liovėsi epidemija, nusinešusi rabi Akivos mokinių gyvybes.
Dėl šios priežasties Lag-Baomer turi šventinį atspalvį: šią dieną jau galima kirptis ir skustis, galima kelti vestuves ir linksmintis, šios dienos maldose nesakomas „Tachanun“.
Tačiau sefardų judėjai vis tik laikosi nuomonės, kad per Lag-Baomer ta baisioji epidemija dar nusinešė tam tikrą aukų skaičių, ir todėl nesikerpa iki sekančios dienos pradžios, 34-os Omero dienos.
O aškenaziai mano, kad Lag-Baomer buvo tik trumpas atokvėpis, kurio metu liovėsi ta epidemija, po ko ji atsinaujino su nauja jėga, toliau šluodama rabi Akivos mokinių gyvybes iki pat sivano mėnesio roš-chodeš.
Todėl aškenazių judėjai ir po Lag-Baomer tebesilaiko gedulo – iki sivano pirmosios.
Lag-Baomer taip pat yra vieno didžiausio išminčiaus, tanajaus rabi Šimono bar Jochajaus (Rašbi) [3], kuris buvo Rabi Akivos mokinys, mirties metinės.
Mirtis buvo viso jo gyvenimo kulminacija, aukščiausias pakilimas, ir todėl Lag-Baomer dar vadinamas taip pat „Gilula derašbi“ („Rašbi triumfo diena“), todėl ši diena pažymima linksmybėmis, šokiais ir dainomis bei maldomis, nukreiptomis į Kūrėją – maldomis apie tai, kad šio teisuolio nuopelnai padėtų visiems Izraelio sūnums.
Naktis, nuo kurios prasideda Lag-Baomer – laužų naktis.
Svarbiausiąjį laužą uždega ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje.
Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma – tai dėl jam priskiriamos knygos „Zohar“ autorystės.
Atverdama giliausią Toros turinį, ši knyga ryškia šviesa apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“.
O pranašo Jeremijo lūpomis Pats Kūrėjas sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“
Priimta tą dieną atsivežti į Meironą vaikus, kuriems sukako trys metai – amžius, kada vaikams pirmą kartą kerpami plaukai.
Ir čia, ant rabi Šimono bar Jochajaus kapo atliekama „Chalake“ – vaikui kerpami plaukai, paliekant plaukų sruogas smilkiniuose („peot“).
Kabalistai paaiškina, kodėl taip linksminamasi būtent mirties dieną – nes juk atrodytų, kad tą dieną reikia liūdėti.
Ne veltui yra požiūris, kad 7 adaro, Moše mirties diena, buvo gedulo diena.
Tačiau esmė tame, kad Moše verkė savo mirties dieną, o rabi Šimonas bar Jochajus atvirkščiai – pasak „Zoharo“, tą dieną jis paskutinės savo pamokos metu mokiniams atskleidė tokias gelmes, kurių neatskleidė per visą savo gyvenimą.
Jis paaiškino: „Aš pats liudiju apie save, kad visas savo gyvenimo dienas troškau išvysti šią dieną!“
Kita priežastis, kad apskritai didžio žmogaus mirties diena pažymima ne gedulu, o linksmybėmis.
Taip pat yra žinių, kad ir Adamo, pirmojo žmogaus Žemėje, mirties diena buvo pažymima kaip šventė.
Yra paprotys, pagal kurį per Lag-Baomerą vaikai išeina į laukus ir miškus ginkluoti lankais ir strėlėmis.
Tai ne tik duoklė Bar-Kochbos karių pagerbimui.
Daug gilesnė prasmė yra šiame paprotyje: vaivorykštė (ivritu „kešet“ קשת – žodis, kuris reiškia taip pat „lankas“) – tai ženklas, liudijantis apie Kūrėjo priesaiką, apie Jo pažadą niekada daugiau nepasiųsti žemei tvano.