Dabar mes galime išsiaiškinti, kodėl Tora buvo duota Izraelio tautai,
o kitos tautos to nenusipelnė.
Juk iš tikro kūrimo tikslas yra „uždėtas“ visai žmonijai,
neišskiriant nei vieno žmogaus.
Tačiau dėl „žemos“ žmogaus prigimties, nebuvo kito kelio,
kad žmonija galėtų suprasti, įsisąmoninti ir sutikti „pakilti“ virš šios savo žemos prigimties.
Todėl iš pradžių žmonijai nebuvo atverta galimybė,
kaip galima „išeiti“ iš siauros meilės sau rėmų ir „ateiti“ į formų su Kūrėju sutapimą,
t.y. į „susiliejimą“.
Kaip pasakė išminčiai: „Koks Jis gailestingas, toks ir tu turi būti gailestingas“.
Ir tik „tėvų nuopelnų“ dėka, po 400 metų ši galimybė „atsivėrė“ Izraeliui,
kaip galima „persverti save į nuopelnų pusę“.
Tai reiškia, kad kiekvienas Izraelio žmogus priėmė „meilės artimui“ idėją,
nors Izraelis ir buvo vienintelė maža tautelė, tarp kitų didelių septyniasdešimt tautų.
Ir iš tikro bendrai pasaulyje prieš kiekvieną Izraelio (tiesiai į Kūrėją) žmogų randasi šimtas ir daugiau žmonių.
Todėl, kai Izraelio tauta priėmė „artimo meilės“ idėją, jiems buvo duota Tora tolesniam „išsigryninimui“.
Iš tikro Izraelio tautos paskirtis būti „koridoriumi“ visam pasauliui.
Tai reiškia, kad tuo dydžiu, kiek pats Izraelis „išsigrynina“ Toros dėka,
tiek jie suteikia „energijos“ kitoms tautoms.
Ir kai kitos tautos taip pat „persvers save į nuopelnų pusę“,
tada atsivers Kūrėjo Mašijachas,
kuris turi dvi paskirtis:
1. Avesti Izraelio sūnus į galutinį tikslą – „susiliejimą su Kūrėju“.
2. Išmokyti viso pasaulio tautas „Kūrėjo kelių“,
kaip apie tai parašyta:
„Ir trokš Kūrėjo visos tautos“.