Šabato vakarą mokytojas ravas Baruchas nusileisdavo į mokymo klasę anksti, maždaug antrą valandą dienos.
Tada su nuostabia melodija ir labai jausmingai paskaitydavo „Šir aŠirim“ („Giesmių giesmė“).
Paskui ateidavo rabi Menachem Edelštein ir
jie kartu mokindavosi apie „Karalienės-Šabato“ aspektus iš švento Ari
knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“).
Prieš pat Šabato pradžią susirinkdavo visi kiti mokiniai ir prasidėdavo Šabato sutiktuvių „tišas“ (ravo rengiamos šventinės vaišės): truputis vyno ir „kugelis“ (tradicinis aškenazių judėjų patiekalas), bei Tora iš ravo lūpų, pasitinkant šventą Šabatą.
Šabato šventumo esmė – tai Kūrėjo dieviškumo
atskleidimas Jo „darbininkų“ tarpe, kiekvienam pagal jo pakopą ir pagal
jo pastangas.
Todėl Šabatas – tai lyg „pasaulis, kuris ateis“.
Ir „kiekvienas, kuris nesistengė Šabato vakare, ką valgys per Šabatą?“
Tai reiškia, kiekvienas, kuris nepasiruošė
susitikimui su Kūrėju „priimdamas Toros ir priedermių jungą“
paprastomis, darbo dienomis bei stengdamasis „meilės artimui“
priedermėje – neturi indų, kad pajausti Kūrėjo atsivėrimą.
Ir kaip yra žinoma, žodžio Šabatas שבתabreviatūra yra בת – ש׳, ש׳– tai zeir anpin aspektas, o בת – tai malchut aspektas. Ir jie abu yra gavimo indai.
Todėl Šabato saugojimo aspektas reiškia, kad
žmogus saugotų save savo noruose gauti, kad ne jie valdytų žmogų, bet
žmogus valdytų juos, pagal Kūrėjo norą.
Ir tai aspektas – „kiekvienas pašventina septintą (dieną)“.
Žodžio „septintas“ שביעי abreviatūra yra žodžiai היאשבי, ir tai užuomina į šventumo tašką, kuris yra žmogaus širdyje.
Žmogus turi jį „pašventinti“, tai yra atskirti ir suteikti nepalyginamai didesnį svarbumą, nei visiems kitiems jo širdies norams ir polinkiams.
Taip rašė ravas Baruchas apie tai, ką girdėjo iš savo tėvo:
„Šešios darbo dienos – tai zeir anpino aspektas, o Šabatas vadinasi malchut.
Ir čia iškyla klausimas: Juk zeir anpin yra aukštesnė pakopa už malchut?Kodėl tada Šabatas yra svarbiau už darbo dienas?!Ir dar – kodėl vadinasi „paprastos dienos (šiokiadieniai)“?
Esmė tame, jog pasaulis yra aprūpinamas tik iš malchut.
Todėl malchut vadinasi „kneset Israel“ – „Israelio sielų visuma“ ir iš čia bendrai Izraeliui ateina visas gerumas.
Todėl, nors šešios dienos reiškia zeir anpin aspektą, tačiau čia nėra susijungimo tarp zeir anpin ir malchut.
Todėl vadinasi „paprastos dienos“, nes šviesa
iš zeir anpino nenusileidžia į malchut. Ir kadangi iš malchut
nenusileidžia šventumas (į mūsų pasaulį), todėl vadinasi
„šiokiadieniai“.
Tuo tarpu Šabato metu yra vienybė tarp zeir anpin ir malchut, ir tada iš malchut nusileidžia šventumas, todėl vadinasi Šabatas“.
„Atmink ir saugok“ buvo ištarti vienu pasakymu“.
Paaiškinimas: „Tiek, kiek žmogus gali saugoti save, kad „nesusiteptų“ egoistine meile sau, tiek jis gali atsiminti apie Kūrėją“.
„Ir susilaikysi nuo kalbų“ – tai reiškia, tegul nebūna tavo kalbos per Šabatą tokios, kaip paprastomis dienomis.
Paaiškinimas: žmogaus kūnas vadinasi
„paprastos dienos“, ir reikia dirbti su savo kūnu, kad „padaryti jį
šventu“ bei tikrinti save, ar eini tiesiu keliu.
Ir tai – paprastų dienų darbas. Tuo tarpu Šabatas – tai Kūrėjo vardas, ir tada yra draudžiama taisyti savo kūną.
Šabato metu reikia kalbėti vien tik apie Kūrėjo didumą ir Toros svarbumą.
Tačiau iš kitos pusės, yra pasakyta: „Gojus, kuris laikosi Šabato, vertas mirties“.
Tai reiškia, jog jei žmogus jaučia, kad jis yra pilnas blogų savybių ir minčių, ir jaučia, jog jei nepadarys atgailos, jo siela atsidurs pavojuje, tada „gyvybės išgelbėjimo“ priedermė atšaukia Šabatą ir žmogus privalo užsiimti savęs taisymu“.
Ravas Baruchas pakomentavo „Ešet chail“ („Garbinga žmona“) citatą „Apgaulingas žavesys ir tuščias grožis“:
Jei žmogus užsiima darbu Kūrėjui dėl to, kad šiame darbe rado žavesį – tai yra melas. Arba dirba Kūrėjui, nes pamatė tame grožį – tada tai tuštumas.
Iš tikrųjų visas mūsų darbas Kūrėjui turi būti paremtas tikėjimu, netgi jei nėra žavesio ir nėra grožio.
Nes tik tada žmogus iš tikrųjų dirba Kūrėjui“.