„Ir buvo, po daugelio dienų mirė Egipto karalius. Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo darbo.
Ir sušuko, ir pakilo jų riksmai iki Kūrėjo.
Ir išgirdo Kūrėjas jų dejavimus“ (Šmot 2 – 23, 24).
Išeina, kad Izraelis kentėjo nepakeliamas kančias, ir prašė maldose, kad:
„Pakilo jų riksmai iki Kūrėjo“.
Tačiau iš kitos pusės mes matome, kad dykumoje Izraelis sakė:
„Juk sėdėjome (Egipte) prie mėsos puodų ir valgėme duoną iki soties“ (Šmot 16 – 3).
Ir dar:
„Prisimename žuvį, kurią valgėme Egipte dykai, agurkus, moliūgus, svogūnus ir česnakus“ (Bemidbar 11 – 5).
Dalykas tas, kad iš tikro darbas Egite buvo labai mielas Izraeliui, kaip parašyta:
„Ir įsimaišė tarp tautų (gojų) ir išmoko jų darbų“ (Tehilim 106 – 35).
Iš tikro, jei Izraelis pakliūna į kokios tautos valdžią, tai ši tauta užvaldo Izraelio protus,
tada nėra jokios galimybės Izraeliui išsivaduoti iš svetimos įtakos.
Todėl Izraelis gerai jautėsi „svetimuose darbuose“, ir nebuvo galima jiems išsivaduoti iš šios vergovės...
Ką padarė Kūrėjas?
Parašyta:
„Mirė Egipto karalius“, t.y. dingo pasitenkinimas šiame darbe.
Todėl aišku, kad jau nebegalėjo toliau „mielai“ dirbti šiuos vergiškus darbus.
Tai reiškia, kad Izraelis suprato, kad jei nėra pasitenkinimo ir tobulumo mochine, t.y. dvasinėje šviesoje, tai ir pats darbas jau nebegali būti tobulas.
Todėl:
„Dūsavo Izraelio sūnūs nuo darbo“, t.y. darbas jau nebeatnešė Izraeliui jokios gyvybės, jokio pasitenkinimo.
Ir tai paslaptis „mirė Egipto karalius“.
Tada visas „Egipto karaliaus“ valdymas,
kuris aprūpindavo Izraelį gyvybės šviesa,
mirė.
Ir dabar atsirado vieta Izraeliui atverti tikrą maldą, ir po to iškart buvo išgelbėti.
Tačiau, kai vėliau įėjo į dykumą, t.y. „mažą būseną“,
vėl pradėjo trokšti „vergovės darbų“,
kuriuos dirbo iki „Egipto karaliaus“mirties...