Kiekvieną Šabato vakarą ravas Baruchas rengdavo „tišą“ (ravo rengiamos vaišės), kuris tęsdavosi iki vėlumos.
„Tišo“ metu dainuodavo nuostabias, susiliejimo su Kūrėju ir šventumo kupinas dainas.
Taip pat komentuodavo straipsnį iš savaitinės
Toros dalies, paremtą jo tėvo Baal aSulamo žodžiais: rankose – dėžutė
tabako, kurį karts nuo karto pauostydavo, kalbėdavo užmerktomis akimis,
kupinas susijaudinimo ir ilgesio.
Pasibaigus „tišui“, kai didžioji susirinkusiųjų dalis išsiskirstydavo, ravas Baruchas nueidavo į savo nedidelį kambarį ir toliau kalbėdavo savo artimiausiems mokiniams iki pat vėlumos.
Kas liečia ravo Barucho kalbas tiek „tišų“,
tiek jo pamokų metu, reikia pažymėti vieną stebėtiną reiškinį: mielas
skaitytojas neabejotinai yra matęs žmones, kalbančius apie jiems brangų
ir mylimą dalyką: tada jie ima kalbėti tyliau, kad kas nors neišgirstų,
kalba ypatingai, su meile, lyg paslaptį ir tik tam, kas gali suprasti šį
dalyką.
Taip ravas Baruchas kalbėdavo apie Kūrėją!
Niekada neteko matyti nieko panašaus jokiame kitame žmoguje.
Paprastai, kuomet kabėdavo apie Kūrėją,
imdavo kalbėti tyliau, kad niekas kitas neišgirstų, ir kalbėdavo tik
kaip paslaptį, su užuomina, ir jo meilė buvo matoma visiškai atvirai ir
aiškiai.
Jo geri santykiai su Kūrėju buvo visiems akivaizdžiai matomi.
Palaiminta mūsų dalia, kad nusipelnėme matyti šį nepaprastą reginį.
Ir be abejonės, šis dalykas buvo galingi „degalai“ su juo susijungusiems artimiausiems jo mokiniams“.
Po dviejų trijų valandų miego, mokiniai vėl
susirinkdavo pasiklausyti pamokos iš knygos „Įvadas į Mokymą apie dešimt
sfirot“, kuri tęsdavosi iki pat ryto.
Po rytinės maldos ravas Baruchas darydavo „Kidušą“, kurio metu kalbėdavo apie darbo Kūrėjui aspektus.
Po to dainuodavo „Paruošiu šventines vaišes“, švento Ari sukurtą dainą.
Iš karto po šios dainos prasidėdavo šokiai – visi susirinkusieji trykšdavo džiaugsmo ir linksmumo šokiais.
Žiemos Šabatų metu ravas Baruchas pradėdavo
mokytis jau nuo pusės trijų dieną, o vasaros metu pradėdavo
ketvirtą valandą.
Taip mokydavosi keletą valandų iki pat saulėlydžio.
Tada kartu pasimelsdavo popietinę maldą „Minchą“ ir atlikdavo ritualinį rankų apiplovimą prieš trečią Šabato „trapezą“ (vaišes).
Daug kartų išeidavo prieš maldą „Mincha“ į
lauką, ir žiūrėdavo į didelį lauke žaidžiančių vaikų būrį, kupinų
entuziazmo ir visiškai suplukusių, be perstojo lakstančių į visas puses,
triukšmingų ir šūkaliojančių vienas ant kito, tarsi turgaus prekeiviai.
Ir mes, jo mokiniai, kurie būdavome šalia jo, girdėdavome jį sakant:
„Pažiūrėkite, koks didelis yra vaikų gyvybingumas, ir kodėl mes neturime tokio gyvybingumo santykyje su Kūrėju?“
Toks buvo ravas Baruchas šventume: mokydavosi iš kiekvieno dalyko apie dvasinį darbą Kūrėjui (tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, jog jis pats buvo pilnas gyvybės, ir viską, ką bedarytų, darydavo su dideliu gyvybingumu bei didžiuliu džiaugsmu).
Trečios „trapezos“ atmosfera buvo ypatinga: visiška tyla, be jokių kalbų ir šurmulio.
Šiek tiek užkąsdavo ir susikaupdavo dainavimui.
Kiekvienas susitelkdavo ties išaukštintomis mintimis, kad iš Šabato šventumo pasiimtų kuo daugiau „degalų“ ateinančioms šešioms darbo dienoms.
Ravas Baruchas pats dainuodavo švento Ari dainą „Bnei eichala“, kuriai melodiją sukūrė jo tėvas Baal aSulamas.
Po to dainuodavo „Mizmor le David“, su džiaugsmo kupina melodija ir visi mokiniai pasiduodavo šiai džiaugsmo bangai.
Pabaigus šią dainą, likusieji mokiniai dainuodavo trečiai „trapezai“ skirtus „pijutus“ (religines dainas).
Po „Havdalos“, kurią atlikdavo ravas
Baruchas, susirinkusieji trumpam išsiskirstydavo po namus, o po to vėl
sugrįždavo „Šabato palydėtuvėms“.
Tuo metu vyravo ypatingos vienybės atmosfera, kad nusiteikti šešioms darbo ir paslėpimo dienoms, laukiančioms žmogaus.
Vasarą ši „trapeza“ baigdavosi dvyliktą valandą nakties, o po trijų valandų miego mokiniai vėl susirinkdavo trečią valandą nakties pradėti ateinančią savaitę su tinkamomis mintimis ir šventumo jausmu.