Daugelis klysta ir lygina mūsų šventą Torą su „musaru“ (doroviniu – etiniu mokymu).
Tai yra todėl, kad jie per visas savo gyvenimo dienas nėra „paragavę“ tikro religijos (Toros) skonio.
Todėl jiems yra skirti žodžiai:
„Paragaukite ir pamatysite, koks yra nuostabus Kūrėjas“ (Tehilim 34 – 9).
Tačiau iš tikro ir etika, ir religija (Tora) yra nukreipti į vieną tikslą.
Ir tai – pakelti žmogų iš „purvinos“ ir „siauros“ meilės sau,
ir atvesti jį į meilės artimui „aukštumas“.
Bet su visu tuo, etika ir religija (Tora) yra labai nutolę vienas nuo kito,
kaip yra nutolusi Kūrėjo mintis, nuo kūrinių (žmonių) minčių.
Iš tikro, religija (Tora) išplaukia iš Kūrėjo minčių,
o „musaro“ (etikos) mokymas išeina iš žmogaus minčių ir iš jo gyvenimiško patyrimo.
Todėl tarp šių dviejų mokymų yra jaučiamas didelis skirtumas,
kaip praktiniame vykdyme, taip ir galutiniame tiksle.
Tai reiškia, kad blogio ir gėrio pažinimo, kuris vystosi mumyse etikos mokymo dėka,
užduotis yra tik visuomenės laimės pasiekimas.
Tačiau, blogio ir gėrio pažinimas, kuris pas mus vystosi laikantis religijos (Toros),
yra tik santykyje su Palaimintu Kūrėju.
Tai reiškia, kad iš „formų su Kūrėju skirtumo“ žmogus ateina į „formų su Kūrėju sutapimą“,
kas yra vadinama „susiliejimu“, kaip yra paaiškinta „Toros dovanojime“ 9, 10 ir 11 sk.
Taip pat šie du dalykai: etika ir religija (Tora) yra labai nutolę vienas nuo kito jų siekiamuose tiksluose.
Iš tikro etikos mokymo tikslas yra visuomenės laimės pasiekimas,
naudojant žmogaus veiksmų kritiką ir remiantis gyvenimo patyrimu.
Todėl galiausiai šis tikslas negarantuoja žmogui „pakilimo“ virš savo egoistinės prigimties.
Tai reiškia, kad etikos normos apsiriboja vien tik žmogaus, ar visuomenės kritika, ir savo poreikių mažinimo deklaracija.
Tačiau religija (Tora) garantuoja taip pat ir paties žmogaus asmeninę laimę.
Kaip jau paaiškinome, kad žmogui, supratus ir įėjus į tikrą „meilės artimui“ aspektą,
jis iškart „tiesiai“ ateina į „susiliejimą“ su Kūrėju.
Ir tai – „formų su Kūrėju sutapimas“, kada žmogus išeina iš savo „siauro“ pasaulėlio pilno kentėjimų ir kliūčių, ir įeina į platų ir amžiną sąlygojimo Kūrėjui ir kitiems žmonėms, pasaulį.
Taip pat yra jaučiamas didelis skirtumas tarp progreso bei tobulėjimo,
užsiimant šiais dviem mokymais.
Tai reiškia, kad užsiėmimai etikos mokymu remiasi tik „palankumo“ žmonių akyse pasiekimu.
Todėl tai panašu į „samdinio“ darbą, už kurį yra „atsiskaitoma“ darbo pabaigoje.
Ir kai žmogus pripranta prie šio darbo,
jis jau nebegali tobulėti ir kilti net „musar“ (etikos) pakopomis.
Juk jis jau „pripranta“ tik prie užmokesčio ir jam jau nėra prasmės tobulėti savo viduje.
Tačiau, užsiimant Tora ir priedermėmis, kad suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui,
ir nelaukiant už tai jokio užmokesčio, žmogus, pagal savo užsiėmimo dydį,
kyla taip pat ir musar (etikos) pakopomis.
Ir kai žmogus nedirba tik už „užmokestį“, jo darbas iš lėto susijungia pakankamu dydžiu,
kol žmogus gauna „antrą prigimtį“.
Tai reiškia, kad žmogus nusipelno „antros prigimties“,
be jokio meilės sau pasireiškimo,
o gavimas pas žmogų yra apibrėžtas tik savo egzistencijos palaikymu.
Todėl tada žmogus iš tikro išsilaisvina iš savo egoistinės prigimties „grandinių“.
Todėl žmogus pradeda niekinti egoizmą, ir jo siela pradeda šlykštėtis visu pertekliumi,
t.y. mažais ir niekingais „kūniškais malonumais“, bei garbe...
Ir tada žmogus laisvai „keliauja“ po Kūrėjo pasaulį, bei yra užtikrintas,
kad jam niekada neatsitiks jokia bėda, ar žala.
Juk visos bėdos ir žalos žmogui ateina tik iš, įdiegtos jame, „meilės sau“...
Ir suprask gerai.
Iš tikro gerai paaiškinome, kad religijos (Toros) tikslas yra nukreiptas į paties žmogaus naudą,
ir visai ne į kitų kūrinių (žmonių) aptarnavimą.
Ir nors visi žmogaus veiksmai apibrėžiami, kaip padaryti „gerą artimui“,
tačiau tai tik „koridorius“, vedantis į išaukštintą tikslą – „formų su Kūrėju sutapimą“.
Todėl religijos (Toros) tikslas yra dar mūsų gyvenime „pakelti“ mus virš šio pasaulio.