kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אולם עדיין נשאר לנו מקום לשאלה, אם כל תכלית התורה וכל הבריאה, אינה אלא להרים את האנושות השפלה, עד שיהיו ראויים לאותו רוממות הנפלאה – "ולדבקה בו יתברך ויתעלה". היה לו לברא אותנו ברוממות זו, ולא להטריח אותנו ביגיעת הבריאה, התורה והמצוות? בעה''ס, אהבת ה' ואהבת הבריות Tačiau dar lieka klausimas, jei visos Toros ir visos kūrinijos tikslas – „pakelti“ žmoniją į šias nuostabias „susiliejimo su Kūrėju“ aukštumas, kodėl nebuvo galima iškart žmonijos sukurti tokiame lygyje? Ir kodėl dar reikėjo kūriniją apsunkinti didelėmis pastangomis Toroje ir priedermėse? (Baal Sulamas „Meilė Kūrėjui ir meilė žmonėms“)

הקדמה לספר הזהר יז  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                             17.


Dabar gerai išaiškėja Trečias klausimas, kurį klausėme pradžioje:
Kai mes žiūrime į save, mes matome save sugadintais ir niekingais, taip kad nėra labiau žemesnių už mus, o kai mes žiūrime į Meistrą, kuris mus padarė, mes turime būti tobulumo viršūnėje.


Ir negali būti šlovingesnių už mus, nes mes turime atitikti mus padariusį Meistrą, juk tobulo Meistro visi kūriniai turi būti tobuli.
Iš čia aišku, kad mūsų dabartinis kūnas su visais menkaverčiais polinkiais ir siekiais, nėra mūsų tikrasis kūnas.
Tai reiškia, kad tikrasis mūsų kūnas, amžinas ir visiškai tobulas, randasi ir egzistuoja Ein Sofe Palaimintam, t.y. Pirmoje būsenoje.


Iš tikro ten mūsų kūnas gauna tobulą formą iš ateityje būsiančios Trečios būsenos, kurioje gavimas turi sąlygojimo formą, kuri sutampa su Ein Sofo Palaiminto forma.
Todėl Pirmoji būsena pati įpareigoja, kad Antroje būsenoje mūsų kūnas būtų tokioje „niekingoje“ ir „sugadintoje“ formoje.


Ir tai yra „noras gauti“ tik sau, kuris yra atskirtas nuo Ein Sofo Palaiminto, kad jį būtų galima ištaisyti.
Tuo suteikiant mums galimybę faktiškai ir realiai gauti mūsų amžiną kūną iš Trečios būsenos.

Todėl dėl savo „netobulumo“ mes visai negalime piktintis, nes mūsų darbas galimas tik šiame laikiname ir baigtiniame kūne, juk žmogus negali ištaisyti tai, ko pats neturi.
Tačiau iš tikro netgi Antroje būsenoje mes esame visiškame tobulume, atitinkančiame mūsų tobulą Meistrą.

Iš tikro šis kūnas visai nežemina mūsų, juk visiems aišku, kad jis yra paruoštas mirti ir išnykti, juk jis yra duotas mums tik laikinai, t.y. tol kol gaus savo „amžiną formą“.