kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תקעו בחדש שופר בכסה ליום חגנו: תהלים פא' ד Pūskite šį mėnesį Šofarą savo laiku („uždengtą“) šventės dieną. (Tehilim 81 – 4)
  • Gerų ir saldžių metų!
  • !שנה טובה ומתוקה
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

17 tamuzo

I.M.Law

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



17 tamuzo – tai vienas iš keturių pasninkų, skirtų atminimui apie Šventyklos sugriovimą.

Kiti trys pasninkai tai:

Gedalijos pasninkas (3 tišrei mėnesio diena),

Dešimta teveto (apie juos kalbėta anksčiau)

ir Devinta avo.

10 teveto Babilono karalius Nevuchadnecaras pradėjo Jeruzalės apgultį, 17 tamuzo jo kareiviai pralaužė miesto sieną, o trimis savaitėmis vėliau, 9 avo dieną, ištiko tragiška įvykių atomazga – buvo padegta Šventykla.

Judėjų istorijoje 17 tamuzo – negandų diena. Talmude, Taanit traktate išvardinamos penkios nelaimės, įvykusios tą dieną:

1. Moše sudaužė Lenteles, kai pamatė aukso veršį, kurį pasidarė tauta dykumoje;

2. Jeruzalės apgulties metu (pagal Rambamą, prieš Pirmos Šventyklos sugriovimą) buvo nutrauktas kasdieninės aukos „tamid“ aukojimas dėl to, kad neįmanoma buvo užtikrinti aukojamų gyvulių pristatymo į Šventyklą ir tai buvo ateinančios katastrofos ženklas;

3. Kaip pasakojama pranašo Jermija knygoje (52 sk.), 9 tamuzo, Jeruzalės apgulties metu Pirmos Šventyklos laikais buvo pralaužta miesto siena, o Antros Šventyklos laikais tas pats atsitiko 17 tamuzo dieną.

4. Apostomosas, Antiocho vietininkas sudegino Torą, supratęs, kad patikimiausias būdas pavergti judėjus – tai sunaikinti jų didžiausią dvasinį turtą. Toros sudeginimas buvo judėjų persekiojimų pradžia ir viena svarbiausių priežasčių, dėl ko kilo Makabėjų sukilimas.

5. Tą dieną Šventykloje buvo pastatyta stabo statula. Pasak vienų šaltinių, tai įvyko Antros Šventyklos laikais ir taip pat buvo Antiocho darbas, pagal kitą versiją (taip sako Jeruzalės Talmudas), tai padarė Judėjos karalius Menaše, kuris valdė Pirmos Šventyklos laikais ir „pagarsėjo“ tuo, kad „užtvindė Jeruzalę nekaltu krauju“ ir buvo stabmeldžiu, tuo pranokdamas visus savo pirmtakus.

Tarp kitko, Menaše buvo karaliaus Chizkija, vieno šviesiausių asmenybių, kada nors valdžiusių Judėją, sūnus.

Babilono Talmudas traktate Brachot pasakoja, kad žinodamas, koks bus jo sūnus, Chizkija išvis nenorėjo vesti, kad liktų bevaikis, bet pranašas Jeremija priekaištavo už tai ir reikalavo, kad Chizkija įvykdytų priedermę „daugintis ir veistis“. 

Galiausiai Chizkija vedė ir leido ateiti į pasaulį Menaše, kuris pridaręs daugybę negerų dalykų, vis tik padarė „tšuva“ (atgailą, sugrįžimą) ir Kūrėjas, pasak Talmudo, atvėrė jam „slaptas duris“ į dangų...

Tačiau grįžkime prie 17 tamuzo.

Pasninkas prasideda nuo saulėtekio ir jis atliekamas taip pat, kaip ir kiti visuomeniniai pasninkai: skaitomi „slichot“, parašyti būtent šiai dienai, „Šacharito“ ir „Minchos“ metu skaitoma „Avinu malkeinu“ ir ištrauka iš Toros, kurioje pasakojama apie tai, kaip Moše maldavo pasigailėti Izraelio po aukso veršio nuodėmės. 

Po Toros skaitymo skaitoma „haftara“ iš Ješaja knygos (55 sk.).

„Šacharite“, „Šmone esre“ pakartojimo metu, chazanas pasako palaiminimą „Atsakyk mums“, o „Minchoje“ tą patį intarpą skaito visa bendruomenė.