Tačiau, jei pažvelgsime į kiekvieno individo veiksmus, tai pamatysime, kad jie yra įpareigoti.
Todėl žmogus ne savo valia atlieka visus savo veiksmus ir nėra jam jokio pasirinkimo.
Ir tuo žmogus panašus į „puodą, uždėtą ant viryklės“, visai neturintį pasirinkimo,
bet privalantį „išvirti“ iki galo.
Iš tikro Apvaizda „surišo“ visus gyvuosius dviem „virvėm“, ir tai:
malonumas bei skausmas.
Ir „gyvieji“ neturi jokio laisvo pasirinkimo pasirinkti kentėjimus, ar atstumti malonumą.
Todėl žmogaus privalumas prieš gyvulį tik tas, kad žmogus gali pažvelgti į tolimesnį tikslą,
ir savo noru sutikti iškęsti atitinkamą kiekį kentėjimų,
vardan ateityje ateisiančio malonumo ar naudos.
Tačiau iš tikro čia yra tik „prekybinis išskaičiavimas“,
t.y. mes lyginame ateityje ateisiantį malonumą ar naudą,
su skausmais ir bėdomis, kurias sutikome iškentėti,
ir žiūrime, ar čia „persveria“ malonumas.
Matome, kad visą šį „išskaičiavimą“ lemia malonumo „perteklius“.
Ir mes kenčiame, jei „apsiskaičiuojame“ ir negauname laukto malonumo „pertekliaus“,
todėl viskas, kaip „prekybiniuose santykiuose“.
Ir aišku, kad čia nėra jokio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio,
todėl nėra jokios „pasirinkimo laisvės“, bet čia yra tik „pritraukimo jėga“.
Tai reiškia, kad visi „pritraukia“ pasitaikantį kokios tai
formos
malonumą ir „atstumia“ kokios tai formos skausmą.
Iš tikro šių dviejų jėgų pagalba Apvaizda veda visus į norimas Jai vietas,
visai neklausdama jų nuomonės.
Ir ne tik, tačiau net ir pats malonumo ir naudos pobūdis nėra pagal individo pasirinkimą,
tačiau visiškai priklauso nuo aplinkinių norų.
Pavyzdžiui aš sėdžiu, rengiuosi, kalbu, valgau ir pan. ne todėl,
kad aš noriu taip sėdėti, rengtis, kalbėti ir valgyti būtent taip.
Tačiau visą tai aš darau taip, nes kiti nori,
kad aš sėdėčiau taip, rengčiausi taip, kalbėčiau taip,
ir valgyčiau būtent tokia forma.
Tai reiškia, kad visa mano elgsena pilnai atitinka visuomenės norus ir normas,
bet ne mano asmeninį pasirinkimą.
Ir dar daugiau, dažniausiai aš elgiuosi prieštaraudamas savo norams,
t.y. man žymiai patogiau būtų elgtis paprasčiau,
negu pagal priimtas visuomenės normas.
Iš tikro aš kiekviename savo žingsnyje esu „surakintas geležinėmis grandinėmis“,
kuriomis mane „surakino“ visuomenės normos ir skoniai.
Jeigu tai, tai pasakykite man, kur yra mano „noro laisvė“?
Todėl matome, kad nėra individo noro laivės,
ir kiekvienas iš mūsų yra lyg „mašina“, veikianti išorinių jėgų,
kurios įpareigoja mus elgtis būtent tokia forma.
Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų yra „surakintas Apvaizdos kalėjime“,
kuri dviejų virvių, t.y. „malonumo“ ir „skausmo“ pagalba,
„tempia“ ir „stumia“ mus į Jos norimas vietas.
Matome, kad išeina, kad pasaulyje visai nėra „individualumo“.
Juk čia visai nėra mano „aš“, besielgiančio laisvai pagal savo norus.
Tai reiškia, kad aš nesu „veiksmo sumanytojas“, taip pat aš nesu ir „vykdytojas“.
Iš tikro aš „darau“ ne todėl, kad noriu tai daryti,
bet todėl, kad mane įpareigojo, visai neklausdami mano nuomonės.
Iš viso to išeina, kad dingsta žmogui „užmokestis“ ir „bausmė“.
Ir šis dalykas iš esmės yra keistas ir „tikintiems“,
kurie tiki Kūrėjo valdymu, todėl gali nors remtis Kūrėju ir pasitikėti,
kad yra pas Jį tinkamas ir geras tikslas.
Tačiau labiausiai šis dalykas yra keistas „netikintiems“, t.y. tikintiems „gamta“,
nes pagal juos „akla ir bejausmė“ gamta „sukaustė“ mus savo „grandinėmis“,
ir veda mus be jokio tikslo ir krypties.
Todėl mes, pati „iškiliausia“ gamtos dalis, turintys protą ir nuovoką,
tapome „aklos gamtos“ žaidimo dalimi.
Tai yra jėgos, vedančios mus be jokio tikslo ir krypties, ir kas žino kur tai nuves?