kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר יח  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                              18.


Kartu tampa aiškus ir penktas klausimas.
Klausėme, kaip galima, kad iš amžino išeitų veiksmai neamžini, laikini ir baigtiniai?
Tačiau jau paaiškinta, kad mes „išėjome“ iš Kūrėjo, kaip ir pridera amžinam ir tobulam Meistrui, t.y. amžini ir tobuli kūriniai.
Tačiau mūsų amžinumas būtinai reikalauja to, kad mūsų kūno apvalkalas, duotas mums tik darbui, būtų laikinas ir baigtinis.
Ir, jei šis apvalkalas liktų amžinai (neduok dieve), tada būtume atskirti amžiams ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve) nuo Gyvybių gyvybės.
Kaip jau sakėme, kad ši mūsų kūno forma, t.y. noras gauti tik sau, visai nesiranda kūrimo minties amžinybėje, t.y. ten mes esame savo Trečios būsenos formoje.
Tačiau ši būsena reikalauja iš mūsų būti Antroje būsenoje, kad galėtume ją ištaisyti.


Taip pat nėra prasmės klausti apie kitų pasaulio kūrinių (gyvūnų) reikšmę ir vaidmenį, nes žmogus yra visos kūrinijos ir visatos centras.
Todėl kiti pasaulio kūriniai, t.y. gyvūnai, visai neneša atsakomybės ir visai neturi savarankiškumo.
Tai reiškia, kad jų vertė matuojama tik tokiu dydžiu, kiek jie padeda žmogui ateiti pačiam, ir atvesti juos prie tobulumo.
Iš tikro visa kita kūrinija kyla ir leidžiasi kartu su žmogumi, be jokios įtakos iš jos pačios pusės.