Taip rašė Baal aSulamas apie šventą Ari (Įvade į knygą „Veidas šviečia ir
veidas paaiškina“, 8-9 punktuose):
„Todėl reikia suprasti, kaip mes turime dėkoti mūsų
mokytojams, kurie mums pritraukia „šventas šviesas”, atiduodami savo sielas dėl
mūsų gerovės.
Tai reiškia, kad mūsų mokytojai stovi tarp sunkių
kentėjimų ir „tšuva (sugrįžimo, atgailos)” kelio, bei gelbsti mus nuo sunkesnių
už mirtį pragaro gelmių.
Ir veda mus į „malonumų dangų” ir „mėgavimosi
viršūnes”, kas jau yra mums iš anksto paruošta, ir laukia mūsų.
Todėl
kiekvienas išminčius savo kartoje elgiasi pagal savo „šventumo lygį”.
Ir jau
apie tai pasakė išminčiai:
„Nėra kartos, kurioje nebūtų tokių kaip Abrahamas, Icchakas ir Jakovas”.
Tačiau „dieviškas” mūsų mokytojas, palaimintos
atminties, Icchakas Lurija, stengėsi dėl mūsų labiau už visus kitus, ankstesnius už jį.
Ir jei aš turėčiau didesnį sugebėjimą kalbėti
šlovinimus, aš šlovinčiau tą dieną, kai atsivėrė jo (Ari) išmintis, panašiai
kaip tą dieną, kai buvo duota Izraeliui Tora.
Iš tikro neužtenka žodžių, kad išreikšti tą „šventumo indėlį”, kurį jis
„įnešė“ dėl mūsų.
Tai reiškia, kad iki šiol „vidinės Toros” išminties suvokimo
„durys” buvo uždarytos „skląsčiais”.
Tačiau atėjo Ari, ir „atidarė” šią išmintį
mums.
Ir dabar kiekvienam, trokštančiam įeiti į „Karaliaus rūmų” vidų,
reikalingas tik „šventumas” ir „tyrumas”.
Taigi žmogui reikia tik „nueiti į pirtį”, „nusikirpti plaukus” ir „apsirengti švariais drabužiais”, kad galėtų kaip pridera pasirodyti „Aukštutinei Karalystei”…
Ir iš tikro Ari, būdamas 38 metų, savo šventa išmintimi pranoko visus
ankstesnius išminčius, net gaonus.
Todėl visi kabalos mokytojai, ir net ir pats
„dieviškas“ išminčius Moše Kordovero su savo mokiniais, atsistojo prieš Ari,
kaip „mokiniai prieš savo mokytoją“.
Taip pat ir visi vėlesnių kartų išminčiai,
iki šių dienų, „patraukė rankas“ nuo visų kitų ankstesnių kabalos knygų.
Tai reiškia kad visi atsitraukė nuo Moše Kordovero kabalos, nuo Pirmųjų kabalos, nuo Gaonų kabalos, tegul būna visų palaiminta atmintis, ir visa savo sielos esybe „susijungė“ tik su šventa Ari išmintimi.
Ir aišku, kad ne paprastai yra nusipelnoma tokios „absoliučios pergalės“ ir pripažinimo, kokį nusipelnė šis jaunas „kabalos genijus“.
(Yra žinomas pasakojimas apie Ari mokinį, kuris pamatė, kaip Ari miego metu
kažką kalbėdamas judina lūpas ir pasilenkė, kad išgirstų, ką jis sako.
Tuo metu
Ari nubudo ir paklausė mokinio, ką jis daro.
Šis paaiškino, jog norėjo išgirsti
jo žodžius.
Atsakė jam Ari:
„Žinok, kad kiekvieną kartą, kai aš miegu, mano
siela pakyla į aukštutinius pasaulius, ir ten jos klausia, į kurią ješivą ji
nori įeiti.
Kiekvieną kartą ji įeina vis į kitą ješivą, ir ten sužino
didžiausias Toros paslaptis.
Ir jei pabandyčiau paaiškinti tai, ką ji sužinojo,
nebūtų įmanoma to padaryti netgi per 70 gyvenimo metų.
Mūsų mokytojas Baal
aSulamas pasakė: „Jeigu Ari tiek pasiekė miego metu, ką jau kalbėti apie tai, ką
pasiekė pabudęs“).
Tačiau didelės Kūrėjo malonės dėka nusipelnėme Baal Šem Tovo „veido šviesos”, kurios galingumas ir šventumas yra didesnis už viską, ką tik galima įsivaizduoti ir pasakyti.
Ir tai įžvelgė tik tie „nusipelnę”, kurie naudojosi jo „šviesa”, kiekvienas
skirtingu dydžiu, t.y. pagal tai, kiek galėjo „priimti į širdį”.
Iš tikro Baal
Šem Tovo mokymas ir išminties šviesa yra „pastatyti” ant Ari „šventųjų
pagrindų”, ir skiriasi tik abiejų išminčių mokymo pateikimas.
Tai galime suprasti iš
pavyzdžio.
Kai žmogus skęsta upėje ir kapanojasi, jis tai pakyla, tai
nusileidžia.
Todėl kartais yra matomi tik galvos plaukai, ir tada galima
pagriebti žmogų už „galvos” plaukų ir ištraukti.
Tačiau kartais žmogus iškyla visu kūnu, todėl galima žmogų pagriebti ir išgelbėti apsikabinus už „širdies”, t.y. apsikabinus per krūtinę.
Taip ir dabar, kai Izraelio (Isra El, tiesiai į
Kūrėją) žmogus yra nugrimzdęs į „piktus” tremties „vandenis”, jis kartais „iškyla”,
o kartais „nusileidžia”.
Ir ne visi laikai vienodi, t.y. Ari laikais buvo
matoma tik „galva”, todėl Ari stengėsi išgelbėti mus per „galvą”, t.y. protą.
Tačiau Baal Šem Tovo metu buvo „pakilimas”, todėl galima buvo išgelbėti per „širdį”, t.y. jausmus, ir iš tikro tada buvo didelis „sugrįžimo” (tšuvos, atgailos) metas.
(Kartą ravas Baruchas pasakė: „Šventasis Ari – Toros aspektas, o Baal Šem Tovas – širdies aspektas. Jie abu – „supratimo („pasiekimo”) indai”: suvokimo protu ir pajautimo širdimi”).
Tačiau dvasiniuose pasauliuose pasisuko „ratas“, ir
mūsų karta iš „aukšto kalno“ nukrito į „gilų griovį“.
Ir dar priedo prisidėjo
tautų priešiškumas mums (judėjams), kuris „supainiojo“ visą pasaulį.
Iš tikro, kai
labai išaugo žmonių poreikiai, o protas liko „trumpas“, viskas išsikreipė
„materialumo“ nešvarumu.
Ir dabar „materialumas“ užėmė didelę žmogaus sąmonės
dalį, todėl „vergai joja ant arklių, o kunigaikščiai vaikšto pėsti“.
Taigi
dvasiniuose pasauliuose išsipildė viskas, kas parašyta Talmudo traktate „Sota“.
Todėl vėl atsirado „geležinė pertvara“ dabar jau ir šiai didelei Baal Šem Tovo
„šviesai“.
Kaip jau sakėme, kad ši „šviesa“ siekė mūsų „Galutinį
išsigelbėjimą“.
Tai reiškia, kad mūsų kartos išminčiai nepatikėjo į
išsigelbėjimo galimybe, nes neįžiūrėjo Baal Šem Tovo „šviesos“ ir visų akys
„užtemo“ šiam gerumui.
Ir visa tai matydamas, pasakiau: „laikas veikti“, todėl nutariau plačiai atverti Ari išminties „vartus“, nes tik ši išmintis yra labiausiai tinkama mūsų kartai.
Iš tikrųjų matome Baal aSulamas liudijimą, jog didelis
progresas (postūmis) mūsų kartoje gali ateiti tik Ari raštų šviesos dėka, ir
niekaip kitaip.
Todėl Baal aSulamas dėjo didžiules pastangas, kad paaiškintų
Ari raštus.
Ir viso jo darbo bei pastangų kulminacija buvo knyga „Mokymas apie dešimt sfirot“, kurios pagrindas yra Ari žodžiai.