• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

החרות 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

3.

Priežastinis dėsnis

Verta mums paaukoti savo brangų laiką, kad suprasti šį svarbų dalyką.
Tai reiškia suvokti, kaip mes egzistuojame mūsų esybės, t.y. mūsų „ego“ rėmuose,
kur kiekvienas iš mūsų jaučia save, kaip atskirą, ypatingą „būtybę“.
Tai yra „esybę“, veikiančią savo nuožiūra ir visai nepriklausomą nuo išorinių, „nepažįstamų“ jėgų.
Ir kuo gi pasireiškia mūsų „esybė“?

Iš tikro, yra ryšys tarp visų, prieš mus pasireiškiančių“ realybės dalių, kuris apima ir sujungia viską priežastiniu dėsniu, „priežasties“ ir „pasekmės“ būdu stumiančiu viską į priekį.
Taip, kaip visas „bendrumas“, taip ir atskiros dalys.
Tai reiškia, kad kiekvienam pasaulio kūriniui iš keturių realybės dalių:
- negyvoji,
- augalinė,
- gyvulinė,
- ir kalbanti,
galioja priežastinis dėsnis, t.y. „priežasties“ ir „pasekmės“.

Ir ne tik, bet netgi kiekviena kiekviena individuali kūrinijos forma,
į kurią „apsivelka“ kūrinys savo egzistavimo pasaulyje akimirkomis,
taip pat yra sąlygojama ankstesnių faktorių.
Tai yra tų faktorių, kurie „įpareigojo“ kūrinį priimti šį formos pasikeitimą,
ir jokiu būdu ne kitaip.
Ir tai yra visiškai atverta ir aišku kiekvienam, įsižiūrinčiam į „gamtos tvarką“ iš visiško mokslinio požiūrio.
Tačiau mes turime „išoperuoti“ (smulkiai išnagrinėti) šį dalyką,
kad galėtumėme apžiūrėti jį iš visų pusių ir aspektų.