Yra žinomas pasakymas: „Didelis privalumas yra gėrimo, kuris suartina širdis“.
Dalykas tas, kad
žmonės, norintys ateiti prie susiliejimo su Kūrėju, turi atlikti „pasiruošimo
darbą“, kuris vadinasi „Mylėk savo artimą, kaip patį save“.
Ir tam, kad tarp
bičiulių atsirastų artumas, jie sėdi kartu šventinėse vaišėse.
Jų metu, tiek
valgant bei geriant „lechaimą“, tiek kalbant apie darbo Kūrėjui aspektus,
atsiranda „širdžių artumas“ ir noras atverti gerąsias draugo savybes.
Tačiau tai
neateina savaime.
Ir kai visos šventės metu žmogus stengiasi galvoti apie
draugo privalumus, tada po truputį širdyje gimsta noras padaryti draugui
gerumą.
Ir tik išvysčius šį artimo meilės jausmą, žmogus gali ateiti prie meilės Kūrėjui. Kito kelio nėra.
Yra žinoma, kad mintys pereina iš vieno žmogaus kitam.
Todėl, kai draugai
kartu sėdi šventėje ir kiekvienas stengiasi iškelti savo akyse draugą, tada
kiekvienas įsijungia į visos grupės mintis.
Dėka to įsijungimo žmogus įgauna
papildomų jėgų ir energijos Kūrėjo darbe.
Šventinių vaišių metu tai padaryti
yra geriausia, nes jų metu kiekvienas susikoncentruoja ties tikėjimo ir
sąlygojimo artimui aspektais.
Toks ir yra šventinių vaišių tikslas.
Tuo tarpu,
kai žmonės kartu mokosi, tada tai nėra tinkamas laikas mąstyti apie draugo
geras savybes, nes tuo metu reikia gilintis į mokymo medžiagą.
Realybė tokia, kad kai žmogus mokosi ir gilinasi į kokį tai dalyką, paprastai jam yra sunku tuo pačiu metu galvoti ir apie Kūrėjo artumą, nes jis negali sutalpinti savyje šių dviejų dalykų vienu metu: ir įsigilinimo į studijuojamą dalyką, ir minčių apie Kūrėją.