Ravas Baruchas šokį laikė labai svarbiu dalyku, nes šokis atveda žmogų prie džiaugsmo.
„Ir būsi tik džiaugsme“ (Dvarim 16:15). Žodis „tik“ rodo tam tikrą
sumažinimą.
Tai reiškia, kad kartais žmogus jaučiasi bejėgiu, žemu ir niekingu,
kai net nejaučia, jog gali vadintis „žmogumi“ (žodis „žmogus“ (אדם) nurodo panašumą (דמיון) į
Kūrėją, kaip yra parašyta: „Koks Jis yra gailestingas, toks ir tu būk
gailestingas“).
Tačiau vis tiek žmogus turi džiaugtis savo likimu, kadangi jis
nenusipelnė ir to trupučio, kurį turi.
Ir nors „kūnas“ (protas) nesutinka
džiaugtis šiuo džiaugsmu, kuris yra paremtas tikėjimu Kūrėjo didumu ir savo
menkumo pamatymu, vis tik reikia priversti „kūną“ ir tai galima padaryti šokio
pagalba.
Todėl pas ravą Baruchą visada – ir per Šabatus ir per šventes,
apipjaustymo, sūnaus išpirkimo bei kitų progų metu, buvo šokama ir dainuojama.
Jis visada stengdavosi, kad būtų gėrimų ir gyvos muzikos – tam, kad mokiniai galėtų nevaržomai šokti ir džiaugtis.
Kartą paklausė vieno mokinio, ar jis gali šokti vienas? Šis atsakė, jog be
kitų žmonių vienam šokti yra sunku.
Ravas Baruchas pasakė:
„Žmogus gali šokti,
kai yra kitų žmonių, tai reiškia, kai jis gali remtis kitais žmonėmis.
Tačiau žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai iš didelio džiaugsmo jis gali šokti vienas ir nekreipti į nieką dėmesio“.
O vieną kartą paklausė savo mokinio:
„Šokai?“
Šis atsakė:
„Nepamenu“.
Ravas Baruchas jam pasakė:
„Jei prisimeni, tai ženklas, kad nešokai, o jei nepameni, tai yra geras ženklas“.
Paaiškinimas:
Žmogus turi šokti „tikėjimu virš logikos“.
Ir koks didelis
turi būti tikėjimas, jog žmogus šoka prieš pasaulių Karalių, ir koks didelis
turi būti tikėjimas absoliučiu Jo gerumu – iki tiek, kad visiškai pradingtų bet
koks šokio sunkumas.
Tada žmogus natūraliai pamiršta, kad šoka, nes kai žmogus daro kokį tai darbą Karaliui, jis visiškai nejaučia varginančio darbo ir pastangų – jis džiaugiasi vien tuo, kad gali aptarnauti Karalių.
Kartą ravas Baruchas pasakė:
„Šokyje žmogus save šiek tiek pakelia save nuo
žemės.
Ir jei žmogus šoka, nes šoka visi, tada žmogus šoka iš „žinojimo“
aspekto, nes tai priimtina jo supratimui.
Tačiau jei žmogus nežino, kodėl turi
šokti, nes nemato priežasties džiaugsmui, tačiau jis vis tiek šoka, tada jo
šokis vadinasi „virš žinojimo, virš logikos“.
Jis šoka todėl, kad tiki, jog Kūrėjas elgiasi su juo absoliučiai gerai“.
Kitą kartą taip paaiškino:
„Šokyje žmogus pakelia kojas nuo žemės.
„Kojos“
(רגלים) yra nuo žodžio „žvalgai“ (מרגלים).
Tai reiškia žmogaus protą, kuris visą laiką „žvalgo“ ir nori
išsiaiškinti, ar verta dirbti Kūrėjui, ar ne, ir ar Kūrėjo valdymas iš tikrųjų
yra geras.
Todėl šokis – tai veiksmas, kai žmogus pakelia kojas, tai yra, eina „virš savo logikos“.
„Kai žmogus pradeda šokti ir jo „kūnas“ (logika) ima klausti, kokia viso to
prasmė, nereikia bandyti jam išaiškinti.
Reikia tiesiog pasakyti, kad jis eina „virš savo supratimo“, ir Kūrėjas pats paaiškins,
kodėl verta šokti.
Tokiu būdu žmogus nusipelnys vidinio žinojimo.
O jei bando paaiškinti pats, jam jau nebereikia, jog Kūrėjas jam išaiškintų“.
„Šokis simbolizuoja darbo Kūrėjui aspektą, nes jis sudarytas iš pakilimų ir nusileidimų.
Ir kuo tarpas tarp pakilimų ir nusileidimų yra trumpesnis, tuo džiaugsmas yra didesnis.
Šokame draugų būryje, ir kai vienas pakyla, kitas leidžiasi, kai
vienas leidžiasi, kitas kyla.
Taip draugų susijungime sukuriamas šokis.
Kaip
yra parašyta:
„Kiekvienas padės savo bičiuliui, ir kiekvienas pasakys savo
broliui „sustiprėk“ (Ješaja 41:6).
Iš tikrųjų šokti gali tik tas, kuris eina dvasiniu darbo Kūrėjui keliu, nes tik toks žmogus patiria kritimus ir pakilimus“.