Ravas Baruchas buvo gyvas nuostabios meilės artimui pavyzdys.
Jis visuomet
domėjosi kiekvienu mokinu ir bei pergyveno dėl visko, kas vyksta jų gyvenime.
Ir jeigu, neduok dieve, kuriam mokiniui nutikdavo kokia nors bėda ar nelaimė, nenurimdavo ir naktį neužmigdavo, kol problema neišsispręsdavo.
Daugybę kartų matėme, kai kuris nors mokinys susidurdavo su finansiniais
sunkumais, ravas Baruchas kalbėdavosi su juo ir ieškodavo būdų, kaip
išspręsti susidariusią situaciją.
Taip pat pasikviesdavo pas save keletą mokinių ir tardavosi su jais, bandydami rasti sprendimą.
Jei kuris iš mokinių susirgdavo, skambindavo jam pasiteirauti apie jo
sveikatą, o kartais netgi vykdavo į namus jo aplankyti.
O jei, neduok dieve,
mokinys pakliūdavo į ligoninę, tai jį lankydavo net keletą kartų.
Ir netgi, jei susirgdavo kurio nors iš mokinių vaikas, visada teiraudavosi apie jo sveikatą.
Kai iškildavo problemos ar ginčai tarp mokinio ir jo žmonos, ravas Baruchas stengdavo sutaikyti abi puses. Jis nusiųsdavo kurį nors vieną iš vyresnių mokinių, kad jis padėtų atstatyti „Šlom bait“ („Taiką namuose“).
Iš tikrųjų ravas Baruchas domėjosi mokinių gyvenimu taip, kaip savo, ir netgi
labiau.
Jis džiaugėsi jų džiaugsmais taip, tarsi tai būtų jo paties džiaugsmas.
Jis liūdėjo dėl jų liūdesio, pergyveno dėl jų rūpesčių, tarsi tai būtų jo paties
rūpesčiai, ir netgi labiau.
Ir buvo nuostabu matyti didžiulį jo džiaugsmą, kai
kuriam nors iš mokinių gimdavo sūnus.
Tokį džiaugsmą, tarsi jam pačiam būtų gimęs sūnus.
Todėl, kad toks buvo visas ravo Barucho gyvenimas, jis subūrė mokinių
grupes, kurie eitų jo keliu ir siektų tobulumo artimo meilėje.
Šitos mokinių grupės susirinkdavo kartu kiekvieną penktadienio vakarą, kuomet jų tikslas būdavo ateiti prie „artimo meilės“ (meilės draugams) ir prie sąlygojimo vienas kitam, pagal ravo Barucho tėvo Baal aSulamo mokymą ir kelią.