Vienas mokinys pasakojo, kad jis labai norėjo patekti į ravo Barucho
pamokas.
Tačiau į jas buvo įleidžiami tik vedę vyrai, o jis netrukus turėjo
vesti.
Ir staiga, o varge, žmona pareiškė, kad nori gyventi Jeruzalėje.
Mokinys
nebežinojo, ką daryti – juk jei išvažiuos gyventi į Jeruzalę, praras svarbiausią
dalyką gyvenime...
Apimtas nevilties, susitiko su ravu Baruchu ir papasakojo
jam apie tai.
Ravas Baruchas pasakė:
„Važiuok gyventi į Jeruzalę ir nesijaudink,
nes labai greitai grįši į Bnei Braką...“
Taip ir atsitiko – tas mokinys vedė, ir po trijų savaičių gyvenimo Jeruzalėje, žmona sutiko grįžti į Bnei Braką.
Kitas mokinys pasakojo: „Kai pirmą kartą atvykau pas ravą Baruchą į Mokymo
namus, nelabai supratau pamokos, nes ji buvo idiš kalba.
Ravas manęs paklausė,
ar aš suprantu. Atsakiau, kad idiš nelabai suprantu.
Tada ravas Baruchas tarė:
„Aš jau per senas mokytis ivritą, išmok tu idiš“.
Taip ir padariau – išmokau
idiš kalbą.
Po keleto metų pas ravą Baruchą atvyko didelė grupė „baalei tšuva“
(sugrįžusių prie tikėjimo).
Nei vienas iš jų nemokėjo idiš.
Tada ravas
Baruchas, būdamas septyniasdešimt penkerių metų ėmė mokytis ivritą...
Jis pasisamdė
asmeninį mokytoją, kuris mokė dikcijos ir ivrito žodžių tarimo“.
Tad, kai kalba eidavo apie naudą dvasingume ir naudą mokiniams, ravas Baruchas visiškai negailėdavo jėgų ir pastangų.
Reikia paminėti „individualumo visame bendrume“ aspektą.
Ravo
Barucho Mokymo namuose vyravo vienas tikslas – darbas Kūrėjui, paremtas
tikėjimu bei sąlygojimu artimui. Pas mūsų mokytoją besirenkantys žmonės anaiptol nebuvo vienalytė, vienodo
charakterio žmonių grupė.
Čia susirinkdavo įvairiausių žmonių ir
visus juos jungė ėjimas tuo pačiu – Baal aSulamo keliu.
Iš vienos pusės, čia
buvo galima pamatyti chasidų iš skirtingų bendruomenių, tokių kaip Guro, Belzo,
Bubovo, Satmaro bendruomenės.
Iš kitos pusės, čia buvo daug rytų bendruomenių
narių, „baalei tšuva“ (sugrįžusių į tikėjimą) bei religinių judėjų.
Visus šiuos žmones jungė broliška meilė ir bendrumas, paremtas didžiuliu savęs anuliavimu prieš savo mokytoją ravą Baruchą ir jo kelią.
Kartą vienas mokinys paklausė ravo Barucho:
„Kodėl mūsų Mokymo namuose nėra
„rimtų“ Toros studentų, kaip kituose Mokymo namuose?“
Ravas Baruchas jam
taip atsakė:
„Netiesa! Ko trūksta šiems studentams? Juk jie mokosi visą dieną ir dar keliasi vidury nakties?! Kodėl jų taip nevertini? Netgi tie, kurie dirba, pasirodo čia kasdien trečią valandą nakties ir mokosi iki šešių ryto, po to ateina po vidurdienio ir dar mokosi keletą valandų. Ir iš viso per dieną įtemptai mokosi šešias septynias valandas ir užsiima Tora bei dvasiniu darbu!“
Ir paaiškino:
Yra tokia nuostata: „Jei žmogus gerbia save, tai ir kiti jį
gerbia“.
Paprastas žmogus, kuris kasdien keliasi septintą ryte ir eina melstis,
kuris mokosi Torą ir vykdo priedermes, ir viską daro todėl, kad „taip reikia ir
taip yra įprasta“, jis visai nekelia sau klausimų.
Toks
žmogus jaučia tobulumą ir kad jam daugiau nėra ką pridėti prie jo Toros ir
priedermių.
Ir savaime suprantama „Visi suteiks jam garbę (Psalmės 29:9)“ ir
pasakos apie jo tobulumą.
Tai reiškia, kad į tokį žmogų visi žiūri su pagarba.
Tuo
tarpu tie mokiniai, kurie eina mano tėvo Baal aSulamo keliu, jaučia ir žino
tiesą, todėl garbė jų visai nedomina.
Jie nedemonstruoja aplinkai savo tobulumo,
o tik „sudaužytas sielas“ ir tobulumo trūkumą.
Todėl savaime suprantama, kiti jų negerbia“.
Kartą vieno mokinio paklausė:
„Kur buvai pamokos metu?“
Ir mokinys pradėjo
vardinti priežastis, kodėl praleido pamoką.
Tada ravas Baruchas jam pasakė:
„Neklausiau tavęs apie priežastis, nes priežastys priklauso nuo Sąlygojančio tas priežastis. Klausiau tavęs tik apie patį buvimą“.