kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תקעו בחדש שופר בכסה ליום חגנו: תהלים פא' ד Pūskite šį mėnesį Šofarą savo laiku („uždengtą“) šventės dieną. (Tehilim 81 – 4)
  • Gerų ir saldžių metų!
  • !שנה טובה ומתוקה
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį



 


Tarp ravo Barucho ir jo mokinių



Vienas Jeruzalės rabinas pasakojo, kaip jam teko laimė susipažinti ir bendrauti su ravu Baruchu:

„Kartą, kai buvau dar jaunas Toros studentas, investavau nemažą sumą į verslą, ir tam reikalui netgi pardaviau butą. Visa tai dariau per vieną tarpininką.

Po kurio laiko pas mane atėjo mano tėvas ir pasakė, kad tas žmogus viską užrašė savo vardu, ir nori pasisavinti visą biznį. Ir kad dėl to aš praradau visus pinigus ir butą.

Tai sužinojęs, aš visiškai palūžau ir atguliau į lovą.

Atėjus „Minchos“ (popietinės maldos) laikui, tėvas pasakė, kad man reikia pasimelsti ir kad dėl savo silpnos būklės galiu melstis lovoje.

Vidury maldos į mano protą ėmė lįsti sunkios abejonės:

„Ar aš iš vis tikiu ar ne? Ar iš tikrųjų yra Kūrėjas pasaulyje ar ne? Ir t.t.

Po maldos pasakiau tėvui:

„Tėve, nežinau, kokia prasmė vykdyti priedermes...“

Jis pažiūrėjo į mane pritrenktas ir tarė:

„Kas tau? Ar išėjai iš proto?“

Pasakiau jam:

„Paklausyk, tėve, aš žinau, kad nesu toks jau didelis teisuolis, kad po tokio įvykio imčiau šokti prieš Kūrėją ir šaukčiau: „Netgi tai – į gerą“  arba „Viskas, ką padarė Kūrėjas, iš savo gerumo padarė“.

Tačiau mažų mažiausiai turėjo būti pas mane bent koks tai minimalus supratimas, kad visa tai yra iš Kūrėjo. O aš jaučiuosi taip, kaip jaustųsi pasaulietis ar gojus, jei šitoks dalykas būtų nutikęs jam. Todėl išeina, kad mano tikėjimas man nei kiek nepadėjo, ir jei taip: „Kam man viso to reikia?“  

Šis dalykas mane prislėgė taip, kad visai negalėjau atsikelti iš lovos. Po keleto dienų, kai vis tik atsikėliau ir išėjau, sutikau tą savo partnerį, ir paklausiau jo:

„Argi galima šitaip elgtis?“

Jis nustebęs atsakė:

„Tavo tėvas viską ne taip suprato, negi aš tapau vagimi ir pasisavinau tavo pinigus, apsaugok dieve? Aš tik norėjau, kad biznis būtų mano vardu, tačiau tu savo pinigus gausi visus iki paskutinio cento“.

Man žinoma labai palengvėjo, bet čia išsisprendė tik materiali pusė.

Tuo tarpu tikėjimo abejonės manęs nepaliko ramybėje, jos visą laiką kirbėjo mano galvoje.

Pradėjau vaikščioti pas įvairius mokytojus ir Toros išminčius, norėdamas gauti atsakymus, bet visur papuldavau į aklavietę.

Nuėjau ir pas didžiausiais laikomus tiek chasidų, tiek „mitnagdim“ (ortodoksų, prieštaraujančių chasidiniam judaizmui).

Nuėjau ir pas didžiausius „musaro“ (etinės sistemos) žinovus, tačiau nei vienas negalėjo atsakyti į šį mane griaužiantį klausimą: „Kur pasaulyje yra Kūrėjas ir kaip įsigyti tikėjimo?“

Taip blaškiausi per dienas ir naktis, bandydamas surasti savo išsikankinusiai sielai ramybę, tačiau vis „nemačiau šviesos tunelio gale“.  

Ir negaliu sakyti, kad iš šių išminčių negaudavau atsakymų, tiesiog atsakymai man buvo nepakankami.

Vienas man atsakė Rambamo žodžiais iš traktato „Svetimo darbo („avoda zara“) įstatymai“ ir pateikė iš ten citatą apie Abrahamą:

„Pradėjo mąstyti dieną ir naktį, ir labai stebėjosi, kaip gali būti, kad šitas rutulys (žvaigždė) visada judėtų (suktųsi) ir nebūtų to, kas ją valdo ir verčia suktis? Nes negali būti, kad suktųsi pati... ir t.t. Tol, kol suvokė tiesą iš savo teisingo supratimo. Jis suprato, kad yra vienas Kūrėjas, kad Jis valdo dangaus kūnus ir kad Jis viską sukūrė ir visame kame nėra kito valdytojo, tik Jis“.

Tačiau tai nepasiekė mano širdies.

Kitas man pradėjo pasakoti apie sielas ir sielų pasidalinimą į kūnus ir t.t.

Trečio paklausiau paprasto klausimo:

„Jei aš turiu tikėjimą Kūrėju, kaip gali būti, kad vidury maldos „Šmone esre“ pradėčiau galvoti apie piniginius reikalus arba apie kitus dalykus, bet ne apie Kūrėją?! Išeina, jog visai neturiu tikėjimo, nors aš meldžiuosi ir sąžiningai vykdau visas priedermes…” 

Ir jis bandė mane įtikinti, kad nežiūrint į tai, vis tiek skaitosi, kad pas mane yra tikėjimas. Tačiau jo žodžių visai negalėjau priimti į širdį.  

Tol, kol atvykau pas ravą Baruchą Šalomą Ašlagą į Bnei Braką.

Papasakojau savo istoriją. Jis iš pradžių pagalvojo, kad galbūt aš šiek tiek praradęs dvasinę pusiausvyrą, todėl pradėjo manęs klausinėti, kad įsitikintų dėl mano emocinio stabilumo.

Aš pasakiau jam:

„Pasakysiu jums tiesą, aš esu tokioje būsenoje, kai niekas pasaulyje manęs nedomina, ir aš žiūriu į visus pasauly, kaip į kačiukus, ir ne daugiau... Gali būti, kad kiti žmonės turi tikėjimą, tačiau aš – ne. Bet manęs nejaudina tai, ką turi kiti”.

Ravas man pasakė, kad jam patiko, jog nežiūriu į tai, kas yra pas kitus.

Tada ravas Baruchas pradėjo kalbėti apie reikalo esmę:

„Turime žinoti, jog tikėjimas yra Kūrėjo šviesa. O tai, ką žmonės vadina tikėjimu, visai nėra tikėjimas. Tai yra auklėjimas. Ir visos pasaulio kalbos apie tikėjimą, neturi nieko bendro su tikėjimu. Nes tikėjimas nėra kalbos ir tušti žodžiai. Tikėjimas – tai šviesa, kuri ateina iš Kūrėjo ir jos turime nusipelnyti pastangomis, viršijančiomis mūsų jėgas“.


Iš tikrųjų, auklėjimas – labai svarbus dalykas, nes be jo dabar visame pasaulyje nebūtų nei vieno judėjo.

Bet kartais žmogus nusipelno malonės Kūrėjo akyse, ir jam duodamas stiprus supurtymas, tada žmogus šaukia:

„Kūrėjau, gelbėk!

Ir visa tai tam, kad išeitų iš savo auklėjimo, bei pradėtų vykdyti Kūrėjo priedermes sąmoningai.

Šis supurtymas iš tikrųjų sąlygoja, jog žmogus pamatytų, jog jis visai neturi tikėjimo ir kad pradėtų šaukti Kūrėjui, kad Jis pasigailėtų ir suteiktų lašą tikėjimo ir dangaus baimės.

O be šio supurtymo žmogus vykdo visą Torą ir jos priedermes vien tik iš auklėjimo, o ne iš tikėjimo.

Šios pakopos egzistavimui nereikia tikėjimo.

Tačiau iš tikrųjų dirbantiems Kūrėjui tikėjimas yra labai reikalingas, nes kai žmogus nori dirbti daugiau negu yra įprasta ir priimta, t.y. kai nori anuliuoti savo egoistinę meilę, jo kūnas ima priešintis ir kelti visokius klausimus.

Ir šie klausimai ateina iš sugadinto „kūno“ (egoistinio noro gauti) pusės.

Tada „kūnas“ šaukia:

„Kas toks yra Kūrėjas, kad aš klausyčiau jo balso?“

Tuomet tikėjimo šviesos poreikis tampa toks būtinas, koks būtinas yra poreikis kvėpuoti“.

Tokie buvo ravo Barucho žodžiai, atsakant į mano klausimą.

Ir nenorėjo daugiau tęsti, tik pasakė, kad dar pakalbėsime kitą kartą.

Nuo to laiko nebesitraukiau nuo ravo Barucho ir kiekvieną savaitę važinėdavau pas jį iš Jeruzalės į Bnei Braką.


Ką ir bekalbėti, ravas Baruchas buvo „švenčių švenčiausias“, bet slėpė tai po „tūkstančiais užslaptinimų“.

Kaip žinia, pas chasidus galioja principas, kad „išorė yra niekas“ ir kad verta siekti tik dvasinių dalykų.

Kartą, kai pas ravą Aroną Agadol iš Karlino maldos metu vienas chasidas užsidegęs trinktelėjo ranka, ravas Aronas pasakė, kad jei būtų žinojęs, kad taip nutiks, būtų nupjovęs jam ranką prieš maldą...

Tačiau kaip ten bebūtų, juk visi chasidai turi ir „išorinę pusę“.

Galbūt tik pas ravą Baruchą iš tikrųjų nebuvo „išorinės pusės“. 

Jis buvo visiškai save „paslėpęs“ – viską stengėsi daryti su ypatingu paprastumu.  


Rabi Josi Drori pasakojo:

„Kiekvieną ketvirtadienį iš Tverijos atvykdavau pas ravą Baruchą.

Visą savaitę ruošdavau su mokymu susijusius klausimus, juos užsirašydavau, ir ketindavau nuvykęs paklausti.

Tačiau kiekvieną savaitę nutikdavo didelis stebuklas – ravas Baruchas atsakydavo į mano klausimas, dar prieš man paklausiant.

Jis pradėdavo kalbėti pamokoje ir jam kalbant išsispręsdavo visi mano klausimai...