Vienas Jeruzalės rabinas pasakojo, kaip jam teko laimė susipažinti ir
bendrauti su ravu Baruchu:
„Kartą, kai buvau dar jaunas Toros studentas,
investavau nemažą sumą į verslą, ir tam reikalui netgi pardaviau butą. Visa
tai dariau per vieną tarpininką.
Po kurio laiko pas mane atėjo mano tėvas ir pasakė,
kad tas žmogus viską užrašė savo vardu, ir nori pasisavinti visą biznį. Ir kad
dėl to aš praradau visus pinigus ir butą.
Tai sužinojęs, aš visiškai palūžau ir atguliau į lovą.
Atėjus „Minchos“ (popietinės maldos) laikui, tėvas pasakė, kad man reikia
pasimelsti ir kad dėl savo silpnos būklės galiu melstis lovoje.
Vidury maldos į
mano protą ėmė lįsti sunkios abejonės:
„Ar aš iš vis tikiu ar ne? Ar iš tikrųjų
yra Kūrėjas pasaulyje ar ne? Ir t.t.
Po maldos pasakiau tėvui:
„Tėve, nežinau,
kokia prasmė vykdyti priedermes...“
Jis pažiūrėjo į mane pritrenktas ir tarė:
„Kas
tau? Ar išėjai iš proto?“
Pasakiau jam:
„Paklausyk, tėve, aš žinau, kad nesu
toks jau didelis teisuolis, kad po tokio įvykio imčiau šokti prieš Kūrėją ir
šaukčiau: „Netgi tai – į gerą“ arba
„Viskas, ką padarė Kūrėjas, iš savo gerumo padarė“.
Tačiau mažų mažiausiai turėjo būti pas mane bent koks tai minimalus supratimas, kad visa tai yra iš Kūrėjo. O aš jaučiuosi taip, kaip jaustųsi pasaulietis ar gojus, jei šitoks dalykas būtų nutikęs jam. Todėl išeina, kad mano tikėjimas man nei kiek nepadėjo, ir jei taip: „Kam man viso to reikia?“
Šis dalykas mane prislėgė taip, kad visai negalėjau atsikelti iš
lovos. Po keleto dienų, kai vis tik atsikėliau ir išėjau, sutikau tą
savo
partnerį, ir paklausiau jo:
„Argi galima šitaip elgtis?“
Jis nustebęs atsakė:
„Tavo tėvas viską ne taip suprato, negi aš tapau vagimi ir pasisavinau tavo
pinigus, apsaugok dieve? Aš tik norėjau, kad biznis būtų mano vardu, tačiau tu
savo pinigus gausi visus iki paskutinio cento“.
Man žinoma labai palengvėjo, bet čia išsisprendė tik materiali pusė.
Tuo tarpu tikėjimo abejonės manęs nepaliko ramybėje, jos visą laiką kirbėjo
mano galvoje.
Pradėjau vaikščioti pas įvairius mokytojus ir Toros išminčius, norėdamas
gauti atsakymus, bet visur papuldavau į aklavietę.
Nuėjau ir pas didžiausiais
laikomus tiek chasidų, tiek „mitnagdim“ (ortodoksų,
prieštaraujančių chasidiniam judaizmui).
Nuėjau ir pas didžiausius „musaro“ (etinės sistemos) žinovus,
tačiau nei vienas negalėjo atsakyti į šį mane griaužiantį klausimą: „Kur pasaulyje
yra Kūrėjas ir kaip įsigyti tikėjimo?“
Taip blaškiausi per dienas ir naktis, bandydamas surasti savo išsikankinusiai sielai ramybę, tačiau vis „nemačiau šviesos tunelio gale“.
Ir negaliu sakyti, kad iš šių išminčių negaudavau atsakymų, tiesiog atsakymai man buvo nepakankami.
Vienas man atsakė Rambamo žodžiais iš
traktato „Svetimo darbo („avoda zara“) įstatymai“ ir pateikė iš ten citatą apie
Abrahamą:
„Pradėjo mąstyti dieną ir naktį, ir labai stebėjosi, kaip gali būti,
kad šitas rutulys (žvaigždė) visada judėtų (suktųsi) ir nebūtų to, kas ją valdo
ir verčia suktis? Nes negali būti, kad suktųsi pati... ir t.t. Tol, kol suvokė
tiesą iš savo teisingo supratimo. Jis suprato, kad yra vienas Kūrėjas, kad Jis
valdo dangaus kūnus ir kad Jis viską sukūrė ir visame kame nėra kito valdytojo,
tik Jis“.
Tačiau tai nepasiekė mano širdies.
Kitas man pradėjo pasakoti apie
sielas ir sielų pasidalinimą į kūnus ir t.t.
Trečio paklausiau paprasto
klausimo:
„Jei aš turiu tikėjimą Kūrėju, kaip gali būti, kad vidury maldos
„Šmone esre“ pradėčiau galvoti apie piniginius reikalus arba apie kitus
dalykus, bet ne apie Kūrėją?! Išeina, jog visai neturiu
tikėjimo, nors aš meldžiuosi ir sąžiningai vykdau visas priedermes…”
Ir jis bandė mane įtikinti, kad nežiūrint į tai, vis tiek skaitosi, kad pas mane yra tikėjimas. Tačiau jo žodžių visai negalėjau priimti į širdį.
Tol, kol atvykau
pas ravą Baruchą Šalomą Ašlagą į Bnei Braką.
Papasakojau savo istoriją. Jis iš
pradžių pagalvojo, kad galbūt aš šiek tiek praradęs dvasinę pusiausvyrą, todėl
pradėjo manęs klausinėti, kad įsitikintų dėl
mano emocinio stabilumo.
Aš pasakiau jam:
„Pasakysiu jums tiesą, aš esu tokioje būsenoje, kai niekas pasaulyje manęs
nedomina, ir aš žiūriu į visus pasauly, kaip į kačiukus, ir ne daugiau... Gali būti, kad kiti žmonės turi tikėjimą, tačiau aš – ne. Bet manęs
nejaudina tai, ką turi kiti”.
Ravas man pasakė, kad jam patiko, jog nežiūriu į tai, kas yra pas kitus.
Tada ravas Baruchas pradėjo kalbėti apie reikalo esmę:
„Turime žinoti, jog
tikėjimas yra Kūrėjo šviesa. O tai, ką žmonės vadina tikėjimu, visai nėra
tikėjimas. Tai yra auklėjimas. Ir visos pasaulio kalbos apie tikėjimą, neturi
nieko bendro su tikėjimu. Nes tikėjimas nėra kalbos ir tušti žodžiai. Tikėjimas
– tai šviesa, kuri ateina iš Kūrėjo ir jos turime nusipelnyti pastangomis,
viršijančiomis mūsų jėgas“.
Iš tikrųjų, auklėjimas – labai svarbus dalykas, nes be jo dabar visame
pasaulyje nebūtų nei vieno judėjo.
Bet kartais žmogus nusipelno malonės Kūrėjo akyse, ir jam duodamas stiprus supurtymas, tada žmogus šaukia:
„Kūrėjau, gelbėk!“
Ir visa tai tam, kad
išeitų iš savo auklėjimo, bei pradėtų vykdyti Kūrėjo priedermes sąmoningai.
Šis
supurtymas iš tikrųjų sąlygoja, jog žmogus pamatytų, jog jis visai neturi
tikėjimo ir kad pradėtų šaukti Kūrėjui, kad Jis pasigailėtų ir suteiktų lašą
tikėjimo ir dangaus baimės.
O be šio supurtymo žmogus vykdo visą Torą ir jos
priedermes vien tik iš auklėjimo, o ne iš tikėjimo.
Šios pakopos egzistavimui nereikia tikėjimo.
Tačiau iš tikrųjų dirbantiems Kūrėjui tikėjimas yra labai reikalingas, nes kai
žmogus nori dirbti daugiau negu yra įprasta ir priimta, t.y. kai nori anuliuoti
savo egoistinę meilę, jo kūnas ima priešintis ir kelti visokius klausimus.
Ir
šie klausimai ateina iš sugadinto „kūno“ (egoistinio noro gauti) pusės.
Tada „kūnas“
šaukia:
„Kas toks yra Kūrėjas, kad aš klausyčiau jo balso?“
Tuomet tikėjimo
šviesos poreikis tampa toks būtinas, koks būtinas yra poreikis kvėpuoti“.
Tokie
buvo ravo Barucho žodžiai, atsakant į mano klausimą.
Ir nenorėjo daugiau tęsti,
tik pasakė, kad dar pakalbėsime kitą kartą.
Nuo to laiko nebesitraukiau nuo ravo Barucho ir kiekvieną savaitę važinėdavau pas jį iš Jeruzalės į Bnei Braką.
Ką ir bekalbėti, ravas Baruchas buvo „švenčių švenčiausias“, bet slėpė tai po
„tūkstančiais užslaptinimų“.
Kaip žinia, pas chasidus galioja principas, kad
„išorė yra niekas“ ir kad verta siekti tik dvasinių dalykų.
Kartą, kai pas ravą Aroną Agadol iš Karlino maldos metu vienas chasidas užsidegęs trinktelėjo ranka, ravas Aronas pasakė, kad jei
būtų žinojęs, kad taip nutiks, būtų nupjovęs jam ranką prieš maldą...
Tačiau kaip
ten bebūtų, juk visi chasidai turi ir „išorinę pusę“.
Galbūt tik pas ravą
Baruchą iš tikrųjų nebuvo „išorinės pusės“.
Jis buvo visiškai save „paslėpęs“ – viską stengėsi daryti su ypatingu paprastumu.
Rabi Josi Drori pasakojo:
„Kiekvieną ketvirtadienį iš Tverijos atvykdavau
pas ravą Baruchą.
Visą savaitę ruošdavau su mokymu susijusius klausimus, juos
užsirašydavau, ir ketindavau nuvykęs paklausti.
Tačiau kiekvieną savaitę
nutikdavo didelis stebuklas – ravas Baruchas atsakydavo į mano klausimas, dar
prieš man paklausiant.
Jis pradėdavo kalbėti pamokoje ir jam kalbant išsispręsdavo visi mano klausimai...