• אֱלֹהֵינוּ וֵאלֹהֵי אֲבוֹתֵינו מְחוֹל לַעֲוֹנוֹתֵינו בְּיוֹם הַכִּפּוּרִים הַזֶּה בְּיוֹם סְלִיחַת הֶעָוֹן הַזֶּה, בְּיוֹם מִקְרָא קֹדֶשׁ הַזֶּה מְחֵה וְהַעֲבֵר פְּשָׁעֵינוּ מִנֶּגֶד עֵינֶיך. תפילת יום כיפורים Kūrėjau, mano tėvų Dieve, atleisk mūsų nuodėmes šią Jom Kipurim dieną, šią atsiprašymo už nuodėmes dieną, šią šventą dieną, ištrink ir pašalink mūsų nusikaltimus iš mūsų akių. (Iš Jom Kipurim maldos)

החרות 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

9.

Aplinkos veiksnys

Ir iš tikro mes visada, rinkdamiesi savo aplinką, t.y. tinkamus draugus, knygas, mokytojus bei jų gyvenimo pavyzdžius, galime apsaugoti save nuo „blogos įtakos“.
Tai panašu į sūnų, paveldėjusį iš tėvo kviečių grūdų palikimą.
Taigi, sūnus gali iš šio nedidelio kviečių kiekio susikrauti nemažą turtą, pasirinkdamas tinkamą „aplinką“ savo paveldėtai „pirminei materijai“ (מצע).
Tai reiškia, kad sūnus gali pasėti kviečius geroje žemėje, kurioje yra derlingas dirvožemis, mineralinės druskos, t.y. viskas, ko reikia produktyviam kviečių augimui.
Lygiai taip ir dvasiniame darbe, pasirenkant tinkamą aplinką, tinkamą žmogaus „augimui“ ir „tobulėjimui“.
Taigi išmintingas žmogus pasielgs protingai ir išsirinks visas geriausias sąlygas, kad surastų palaiminimą.
Tačiau kvailys pasirinks viską, kas tik „ateina į rankas“, todėl iš „sėjos“ nusipelnys „prakeikimą“, o ne „palaiminimą“.

Taigi visas pasisekimas ir šlovingumas priklauso tik nuo tinkamos aplinkos pasirinkimo „kviečių sėjai“.
Tačiau po „pasėjimo“ pasirinktoje vietoje, kviečiui jau yra apspręsta atitinkama forma, t.y. tuo dydžiu, kokį „aplinka“ gali suteikti.

Taip ir mūsų nagrinėjame dalyke: norui (žmogui) nėra „pasirinkimo laisvės“, tačiau jis yra veikiamas šių keturių faktorių.
Tai reiškia, kad žmogus privalo mąstyti ir elgtis taip, kaip šie faktoriai jam „pataria“, be jokio prieštaravimo ir pasirinkimo, kaip matome iš kviečio, pasėto atitinkamoje „aplinkoje“, pavyzdžio.
Iš tikro „noras“ (žmogus) vis tik turi pasirinkimo laisvę, ir tai – išsirinkti atitinkamą „aplinką“, t.y. knygas, vadovus, galinčius sąlygoti žmogui gerą ir teisingą mąstymą.
Ir jei žmogus taip nepadarys, bet bus pasiruošęs:
„įeiti“ į bet kokią aplinką;
ar skaityti bet kokią jam pasitaikančią knygą;
ar „leisti laiką“ beprasmiškose knygose ir užsiėmimuose, kurių yra daugiau ir jie yra žymiai malonesni.
Taigi viso šito dėka žmogus bus veikiamas blogos įtakos ir pasaulėžiūros, vedančių jį į nuodėmę ir į nusikaltimą.
Ir iš tikro žmogus turi būti baudžiamas ne už blogas mintis ar darbus, kuriuose jis jau neturi pasirinkimo, bet už tai, kad nepasirinko tinkamos „aplinkos“, nes tik čia ir yra „pasirinkimas“.
Todėl žmogus, visas savo gyvenimo dienas stengdamasis išsirinkti geresnę „aplinką“, yra vertas „užmokesčio“ ir „šlovės“.
Tai reiškia, kad šlovinti, žmogų reikia ne už tas geras mintis ar veiksmus, būtinai „automatiškai“ ateinančius pas žmogų, esant jam teisingoje aplinkoje, bet tik už pastangas „įsigyti“ geresnę „aplinką“, atvedančią jį prie šių minčių ir veiksmų.
Todėl apie tai pasakė išminčiai:
„Pasidaryk sau mokytoją ir nusipirk sau draugą“ (Avot 1).