Baigiantis Šabatui prieš „Slichot“ skaitymo pradžią, į Mokymo namus
susirinkdavo didžiulis būrys žmonių.
„Šabato palydų“ ceremoniją visada
atlikdavo jauniausias ravo Barucho sūnus ravas Abrahamas Jechezkelis Ašlagas.
Po įprastų „Šabato palydų“ maldų bei „Birkat amazon“ (padėkos malda Kūrėjui už tai, kad Jis davė maistą), ravas Baruchas labai jausmingai pradėdavo Slichot skaitymą.
„Siela Tavo ir kūnas dirba Tau...“ – šie žodžiai, nuaidėdavę kaip liūto riaumojimas, suvirpindavo jautriausias mokinių sielos
stygas.
Jie paskelbdavo naujų žmogaus darbo Kūrėjui metų pradžią.
Žodis „metai“
(ivritu „שנה“) yra giminingas žodžiui
„pasikeitimas“ („שינוי“).
Šie žodžiai paskelbdavo apie naujas žmogaus galimybes darbe tarp jo ir draugų, tarp jo ir mokytojo, tarp jo ir Kūrėjo.
„Su kuriuo kartu dalinomės paslaptį, ir kartu vaikščiojome į Kūrėjo namus“.
Žmogus turi žinoti, kad kiekviena Toros raidė kalba apie jį, netgi, kai kalba apie
mūsų protėvį Abrahamą, ar apie Miškaną (Laikinąją Pastogę), netgi, kai
kalba apie Egiptą.
Taigi, žmogus tiki tuo, tačiau jis kol kas nesupranta kaip visa tai susiję su jo sielos savybėmis.
Tačiau jei jis remiasi mokytojo didumu ir tiki, kad viskas yra susiję su juo pačiu, tik kol kas visa tai yra jam paslaptis – tol, kol ištaisys save – tada apie jį pasakyta „vaikščiojome į Kūrėjo namus“.
Ravas Baruchas paaiškino „Slichot“ vidinį supratimą: atleidimo prašymas
priklauso nuo nuodėmės pajautimo dydžio.
Nuodėmės pajautimas priklauso nuo to, kieno yra atsiprašoma: kuo svarbesnis
yra žmogus, kurio atsiprašoma, tuo nuodėmė sunkesnė.
Tad visas „Slichot“
aspektas priklauso nuo žmogaus tikėjimo Kūrėjo didumu, nes būtent pagal tai
žmogus jaučia prasižengimo didumą ir pergyvenimą už tai.
Tačiau jei žmogus eina
gatve ir sako kiekvienam sutiktam praeiviui: „atsiprašau“, tai apie jį pagalvos,
kad yra nepilno proto, nes atsiprašinėja be jokios priežasties.
Taip pat yra ir
su Kūrėju: prašyti atleidimo, visai nejaučiant, kad nusidėjo, yra absurdiška
ir kvaila.
Tada žmogus turi perkratyti savo veiksmus, kad suprastų – kodėl gi
jis visai nejaučia, kad padarė nuodėmę?
O priežastis yra paprasta – todėl, kad jis neturi tikėjimo Kūrėju, tokio tikėjimo, kad pajaustų, jog prasižengė prieš Jį.
Prieš „Slichot“ skaitymo pradžią Ravas Baruchas dar pasakė:
„Mes turime
prašyti Kūrėjo ir šviesos, ir indo šviesai.
Knygoje Zohar aiškinamas Toros
sakinys (Vajikra 4:23):
„Kai sužinos, kad padarė nuodėmę“:
iš tikro būtent Kūrėjas
duoda žmogui sužinoti, kad jis nusidėjo.
Tačiau iškyla klausimas: juk žmogus ir
pats žino, kad prasižengė, kam jam dar reikia, kad Kūrėjas pasakytų apie tai?
Tačiau
yra pasakyta:
„Padarė nuodėmę ir dar pakartojo, ir tapo jam tai kaip galima“,
todėl žmogus ir nejaučia, kad tai prasižengimas.
Todėl mes turime prašyti Kūrėjo tiek
nuodėmės pajautimo, tai yra, indo, tiek ir nuodėmės ištaisymo, tai yra,
šviesos.