Ravas Baruchas buvo minties ir mokymo gaonas (genijus) pilna to žodžio
prasme.
Visi, kam teko jį pažinti, likdavo apstulbę dėl jo unikalių savybių ir
jo elgesio, kurie labiau atitiko ankstesnių kartų išminčius.
Jo mokymas ir
švento Zoharo aiškinimas buvo paremti gilinimusi į tikrą dvasinį darbą Kūrėjui.
Kaip pasakyta:
„Ir svetimas šito nesupras“.
Ravas Baruchas labai išplėtojo savo
tėvo Baal aSulamo mokymą tiek pagal Ari raštus, tiek pagal šventą Zoharą.
Jis gilinosi į juos tiek, kad Kabalos mokymasis pasidarydavo visiškai aiškus, kaip Gmaros (Talmudo) problemos, išspręstos ankstesnių ir vėlesnių išminčių.
Daug kartų girdėjome sakant ravą Baruchą, kad ateityje, su Kūrėjo pagalba,
bus rašomos knygos apie Baal aSulamo knygas.
Tai yra, kad ateityje jo tėvo knygos bus pagrindinės Kabalos išminties ir vidinės Toros knygos, o joms bus rašomi komentarai.
Ravas Baruchas savo pamokose mokė labai aiškiai ir sistemingai, aspektą po
aspekto, iškeldamas klausimus ir prieštaraudamas, atsakydamas į juos ir
išspręsdamas.
Pamokos metu ant knygos lapo užrašydavo santrauką atnaujinimų, kuriuos padarė, o po pamokos tuos dalykus aprašydavo plačiau.
Kai kalbėdavo apie tai, ką girdėjo iš savo švento tėvo, visada atiduodavo
jam pagarbą, ir su pagarbia baime pasakydavo:
„Girdėjau iš palaimintos
atminties išminčiaus, savo tėvo ir mokytojo“.
O kai iškeldavo klausimus ties tuo, kas parašyta jo tėvo knygose, darydavo tai tarsi atsiprašydamas ir nenorėdamas prieštarauti savo tėvo žodžiams.
Kai kas nors iš mokinių pamokose iškeldavo kokį tai
klausimą ar problemą, ravas Baruchas dėdavo daug pastangų, kad įsigilinti į
mokymo medžiagą.
Taip pat ravas Baruchas reikalavo, jog būtų klausiama tik iš to, kas
parašyta knygoje ir iš to, kas buvo kalbama pamokoje, o ne apie kitus dalykus.
Daugybę kartų, kai kas nors užduodavo klausimą, ravas Baruchas pasakydavo:
„Nežinau
apie ką tu čia kalbi...“.
Iš tikro žmogaus prigimtis tik pagal savo
supratimą kelia klausimus.
Todėl ravas Baruchas visiškai nenorėjo leistis į diskusijas pagal žmonių „pastatytus“ (išgalvotus) pagrindus.
Bendrai ravas Baruchas rėmėsi tik parašytais knygoje pagrindais,
ir taip pat tuo, ką pateikė jo tėvas.
Mokymo metu matėme didžiulį ravo Barucho kuklumą.
Yra tokių mokytojų, kurie
pamokos metu būtinai turi atsakyti į visus klausimus, nes negali pasirodyti
mokinių akyse, kaip kažko nežinantys.
Todėl visas jų mokymas yra paremtas melu.
Tuo tarpu ravas Baruchas visada sakydavo:
„Neprivalau išspręsti kiekvieną
klausimą. Tačiau privalau pabandyti suprasti“.
Arba sakydavo:
„Man nesvarbu,
kad pasiliks klausimas ar prieštaravimas, nes jei turiu klausimą, tai galėsiu
išspręsti jį vėliau.
Tačiau jei aš žūtbūt stengsiuosi išspręsti problemą ar
klausimą, tai klausimas tiesiog dings.
O kai ateity vėl pabandysiu jį išspręsti,
jau nebegalėsiu jo suprasti“.
Daug kartų yra buvę, kad mokiniui paklausus kokio
klausimo, ravas Baruchas atsakydavo:
„Tavo klausimas labai geras, bet kol kas
nežinau, kaip tau atsakyti“.
Visas jo mokymas buvo paremtas gryna tiesa, be
jokio savęs apgaudinėjimo, kuris kyla iš egoistinės meilės sau.
Kaip parašyta:
„Ir kyšių neimk, nes kyšis apakina matančius“ (Šmot 23:8).
Ravas Baruchas sakydavo:
„Garbė man yra pigiausias dalykas“.
Arba:
„Ateiname
į šį pasaulį ne dėl garbės“.
Todėl kaip įmanoma šalindavosi garbės ir nebandė pateikti savęs apgaulingais būdais, kad tik užpildytų savo egoizmą.
1991 metais, per teveto mėnesio „roš-chodeš“ („naujo mėnesio“) šventę
pasakė:
„Saugojo mane mano siela, nes aš chasidas“ (Psalmės 86:2).
Tačiau taip
pat karalius Davidas pasakė apie save:
„Kirmėlė aš, ne žmogus“ (Psalmės
22:7).
Tad kaip Davidas galėjo pasakyti apie save, kad yra chasidas?
Dalykas
tas, kad kiekvienas žmogus turi jausti, kad viskas, ką jis turi, yra Kūrėjo jam
suteiktas gerumas.
Ir kaip pasakė Davidas:
„Nes aš chasidas (חסיד)“ –
viskas, ką turiu, atėjo man iš Kūrėjo gerumo (חסד), „o aš kirmėlė, ne žmogus“.
Taigi, iš čia matome visiško kuklumo ir savęs anuliavimo pavyzdį.
Nepaisant nepaprastai aukšto ravo Barucho lygio, jis su begaline kantrybe
ir pagarba pamokoje išklausydavo kiekvieną mokinį, jei tik šis kalbėjo į temą.
Teisybės
dėlei reikia pasakyti, kad santykis į mokinius buvo dvejopas: su savo artimais
mokiniais buvo griežtas, o tie, kurie nebuvo tokie artimi, sulaukdavo didesnės
pagarbos ir nuolaidumo.
Tačiau tik jei kalbėdavo į temą, o jei ne, „pastatydavo
juos į vietą“, tačiau taip pat švelniai ir su pagarba.