kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


Minties ir Kabalos mokymo gaonas


 

Ravas Baruchas buvo minties ir mokymo gaonas (genijus) pilna to žodžio prasme.

Visi, kam teko jį pažinti, likdavo apstulbę dėl jo unikalių savybių ir jo elgesio, kurie labiau atitiko ankstesnių kartų išminčius.

Jo mokymas ir švento Zoharo aiškinimas buvo paremti gilinimusi į tikrą dvasinį darbą Kūrėjui.

Kaip pasakyta:

„Ir svetimas šito nesupras“.

Ravas Baruchas labai išplėtojo savo tėvo Baal aSulamo mokymą tiek pagal Ari raštus, tiek pagal šventą Zoharą.

Jis gilinosi į juos tiek, kad Kabalos mokymasis pasidarydavo visiškai aiškus, kaip Gmaros (Talmudo) problemos, išspręstos ankstesnių ir vėlesnių išminčių.


Daug kartų girdėjome sakant ravą Baruchą, kad ateityje, su Kūrėjo pagalba, bus rašomos knygos apie Baal aSulamo knygas.

Tai yra, kad ateityje jo tėvo knygos bus pagrindinės Kabalos išminties ir vidinės Toros knygos, o joms bus rašomi komentarai.


Ravas Baruchas savo pamokose mokė labai aiškiai ir sistemingai, aspektą po aspekto, iškeldamas klausimus ir prieštaraudamas, atsakydamas į juos ir išspręsdamas.

Pamokos metu ant knygos lapo užrašydavo santrauką atnaujinimų, kuriuos padarė, o po pamokos tuos dalykus aprašydavo plačiau.


Kai kalbėdavo apie tai, ką girdėjo iš savo švento tėvo, visada atiduodavo jam pagarbą, ir su pagarbia baime pasakydavo:

„Girdėjau iš palaimintos atminties išminčiaus, savo tėvo ir mokytojo“.

O kai iškeldavo klausimus ties tuo, kas parašyta jo tėvo knygose, darydavo tai tarsi atsiprašydamas ir nenorėdamas prieštarauti savo tėvo žodžiams.


Kai kas nors iš mokinių  pamokose  iškeldavo kokį tai klausimą ar problemą, ravas Baruchas dėdavo daug pastangų, kad įsigilinti į mokymo medžiagą.

Taip pat ravas Baruchas reikalavo, jog būtų klausiama tik iš to, kas parašyta knygoje ir iš to, kas buvo kalbama pamokoje, o ne apie kitus dalykus.

Daugybę kartų, kai kas nors užduodavo klausimą, ravas Baruchas pasakydavo:

„Nežinau apie ką tu čia kalbi...“.

Iš tikro žmogaus prigimtis tik pagal savo supratimą  kelia klausimus.

Todėl ravas Baruchas  visiškai nenorėjo leistis į diskusijas pagal žmonių pastatytus (išgalvotus) pagrindus.

Bendrai ravas Baruchas rėmėsi tik parašytais knygoje pagrindais,

ir taip pat tuo, ką  pateikė jo tėvas.  


Mokymo metu matėme didžiulį ravo Barucho kuklumą.

Yra tokių mokytojų, kurie pamokos metu būtinai turi atsakyti į visus klausimus, nes negali pasirodyti mokinių akyse, kaip kažko nežinantys.

Todėl visas jų mokymas yra paremtas melu.

Tuo tarpu ravas Baruchas visada sakydavo:

„Neprivalau išspręsti kiekvieną klausimą. Tačiau privalau pabandyti suprasti“.

Arba sakydavo:

„Man nesvarbu, kad pasiliks klausimas ar prieštaravimas, nes jei turiu klausimą, tai galėsiu išspręsti jį vėliau.

Tačiau jei aš žūtbūt stengsiuosi išspręsti problemą ar klausimą, tai klausimas tiesiog dings.

O kai ateity vėl pabandysiu jį išspręsti, jau nebegalėsiu jo suprasti“.

Daug kartų yra buvę, kad mokiniui paklausus kokio klausimo, ravas Baruchas atsakydavo:

„Tavo klausimas labai geras, bet kol kas nežinau, kaip tau atsakyti“.

Visas jo mokymas buvo paremtas gryna tiesa, be jokio savęs apgaudinėjimo, kuris kyla iš egoistinės meilės sau.

Kaip parašyta:

„Ir kyšių neimk, nes kyšis apakina matančius“ (Šmot 23:8).      


Ravas Baruchas sakydavo:

„Garbė man yra pigiausias dalykas“.

Arba:

„Ateiname į šį pasaulį ne dėl garbės“.

Todėl kaip įmanoma šalindavosi garbės  ir nebandė pateikti savęs apgaulingais būdais, kad tik užpildytų savo egoizmą.


1991 metais, per teveto mėnesio „roš-chodeš“ („naujo mėnesio“) šventę pasakė:

„Saugojo mane mano siela, nes aš chasidas“ (Psalmės 86:2).

Tačiau taip pat karalius Davidas pasakė apie save:

„Kirmėlė aš, ne žmogus“ (Psalmės 22:7).

Tad kaip Davidas galėjo pasakyti apie save, kad yra chasidas?

Dalykas tas, kad kiekvienas žmogus turi jausti, kad viskas, ką jis turi, yra Kūrėjo jam suteiktas gerumas.

Ir kaip pasakė Davidas:

„Nes aš chasidas (חסיד)“ – viskas, ką turiu, atėjo man iš Kūrėjo gerumo (חסד), „o aš kirmėlė, ne žmogus“.

Taigi, iš čia matome visiško kuklumo ir savęs anuliavimo pavyzdį.


Nepaisant nepaprastai aukšto ravo Barucho lygio, jis su begaline kantrybe ir pagarba pamokoje išklausydavo kiekvieną mokinį, jei tik šis kalbėjo į temą.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad santykis į mokinius buvo dvejopas: su savo artimais mokiniais buvo griežtas, o tie, kurie nebuvo tokie artimi, sulaukdavo didesnės pagarbos ir nuolaidumo.

Tačiau tik jei kalbėdavo į temą, o jei ne, „pastatydavo juos į vietą“, tačiau taip pat švelniai ir su pagarba.