• כל שרוח הבריות נוח הימנו. והקשה, הלא מצאנו אצל הגדולים המפורסמים ביותר כל שהבריות שהיו להם מחלוקת, אם כן אין רוח הבריות נוח הימנו? בעה''ס, שמעתי „Kieno dvasia patinka žmonėms, to dvasia patinka ir Kūrėjui“ (Avot 3 – 10). Iškyla klausimas: Iš tikro mes matome, kad pas didžiuosius ir labiausiai žinomus Toros išminčius buvo nesutarimai su aplinkiniais? Ir jeigu taip, tai: „Žmogaus dvasia nepatinka jiems“, nors „patinka“ Kūrėjui? (tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Rabi Baruch Šalom aLevi Ašlag biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Minties ir Kabalos mokymo gaonas

Ravas Baruchas kiekvieną savaitę parašydavo po straipsnį apie dvasinį darbą, paremtą Zoharu ar išminčių žodžiais iš Talmudo ar midrašų.

Kartą pasakė:

„Kiekvienas mano parašytas straipsnis apima pilną dvasinio darbo tvarką“.

Kitą sykį pasakė:

„Kiekvienas, kuris neatlieka dvasiniame darbe praktinių veiksmų, nesupras mano straipsniuose nei vieno žodžio. Ir nepamatys juose jokio atnaujinimo“.

Kitą kartą pasakė:

„Daugelis mano straipsnių yra paremti įvairias aiškinimais ir komentarais.

Jei žmogus nusipelno, jis supranta dalykų vidinę prasmę, t.y. ten aprašytą nuorodą, kaip dirbti Kūrėjui.

O jei nenusipelno, tiesiog tik mėgaujasi pačiu komentaru, tai yra išoriniu jo apdaru. Tačiau į dalykų vidų jis neįeina“.

Šiuose straipsniuose atsiskleidė ypatingas ravo Barucho visų Toros dalių supratimas.

Iš kurios pusės beaiškintų: iš Įstatymų, iš Midrašo, iš Talmudo, ar iš kurio nors Zoharo straipsnio, ar net iš paprastų materialių dalykų ir įvykių pusės – viską aiškino per žmogaus ir Kūrėjo artumo aspektą.

Ir pateikdavo tuos dalykus ypatinga forma, suprantama tik tiems, kurie iš tikro dirba Kūrėjui.

Tai iliustruoja vienas pavyzdys iš daugelio:

Kartą važiavo su vienu savo mokiniu ir staiga vidury kelionės išgirdo stiprų smūgį į automobilio šoną.

Jie labai išsigando, nes pamanė, kad netyčia užkliudė žmogų.

Tačiau paskui paaiškėjo, kad tai buvo ne žmogus, o kažkoks daiktas.

Vėliau ravas Baruchas tai įamžino viename savo straipsnių – jis aprašė savo jausmą tą akimirką, kai pagalvojo, jog, neduok dieve, partrenkė žmogų.

Čia jis padarė projekciją – kodėl mes nesijaučiame taip pat blogai kiekvieną dieną, kai „sužeidžiame“ žmogaus aspektą savo viduje.

Ir tai tik vienas pavyzdys iš ravo Barucho požiūrio į kiekvieną, tiek fizinį, tiek dvasinį įvykį.

Iš tiesų, šie ravo Barucho straipsniai buvo tarsi dvasinis eliksyras jo mokiniams, kurio kiekvieną lašą jie gėrė su didžiuliu troškuliu.

Ravas Baruchas šiuos straipsnius rašė rašomąja mašinėlė pats, nežiūrint didžiulio nuovargio ir silpnumo, kuris lydėjo jį paskutiniais gyvenimo metais.

Jo mokiniai ne kartą matė, kaip ravas Baruchas vidury nakties, sukaupęs paskutines jėgas, rašo savo straipsnius.

Ari Heller pasakojo, jog kartą po vienų vestuvių parvežė ravą Baruchą namo.

Buvo jau po vidurnakčio.

Staiga ravas Baruchas apsižiūrėjo, jog paliko savo paltą vestuvių salėje.

Ravas Helleris grįžo į salę paimti palto.

Kai grįžo į ravo Barucho namus, buvo pritrenktas, kai pamatė jį, palinkusį virš rašomosios mašinėlės, energingą, pusiau primerktomis akimis, dirbantį ir besistengiantį perkelti ant popieriaus dar vieną nurodymą, kaip dirbti Kūrėjui.