- „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
- !שבת שלום
- Šabat Šalom!
הקדמה לתלמוד עשר הספירות כה
Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“
Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)
Uždaryti užduotį
25.
Dabar aišku, kad klausimai, kuriuos iškėlėme šio įvado pradžioje visai neturi tvirto pagrindo.
Iš tikro šie klausimai, tai blogio instinkto „pinklės“,
kuriomis yra gaudomos patiklios sielos,
kad būtų galima jas be gailesčio „pašalinti“ iš šio pasaulio.
Įsižiūrėk į pirmą klausimą:
Žmogui atrodo, kad jis gali vykdyti visą Torą be žinių apie kabalos išmintį.
Aš sutinku visiškai su šiuo pasakymu,
bet su viena sąlyga, jei žmogus gali vykdyti Toros mokymosi priedermę,
bei visas kitas priedermes pagal įstatymą (tinkamai), kas vadinasi „lišma“.
Tai reiškia, tik tam, kad galėtų suteikti malonią Kūrėjui.
Tada tikrai tokiam žmogui nereikia mokytis kabalos išminties.
Apie tokį žmogų sakoma „tegul mane moko mano siela“.
Iš tikro tada žmogui yra „atveriamos žmogui visos Toros paslaptys,
ir jis pasidaro, kaip stiprėjantis šaltinis“,
kaip sako rabi Meiras mišnoje Avot.
Ir tokiam žmogui visai nereikia pagalbos iš knygų.
Tačiau, jei žmogus vis dar randasi mokyme „lo lišma“,
bet jo visa viltis yra ateiti į „lišma“,
tada yra prasmės paklausti tokio žmogaus,
kiek metų jis mokosi tokiu būdu?
Jeigu žmogus randasi penkiu metų laikotarpyje,
pagal tana Kama, arba trijų metų laikotarpyje pagal rabi Josi,
tada žmogus dar gali laukti ir tikėtis.
Tačiau, jei žmogus mokosi „lo lišma“ daugiau nei tris metus,
pagal rabi Josi, arba daugiau kaip penkis metus pagal tana Kama,
baraita perspėja jį, kad jau nepamatys savo kelyje gero „ženklo“ niekada.
Ir kodėl žmogus turi apgaudinėti savo sielą tuščiomis viltimis,
kai yra tikra ir patikima priemonė, ir tai – „kabalos išminties mokymas“?
Kaip pasakyta viršuje, kad šios išminties mokymas ir pats Kūrėjas yra tas pats.
