kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • קבץ נפוצות קויך מארבע כנפות הארץ, יכירו וידעו כל באי עולם כי אתה הוא האלהים לבדך לכל ממלכות הארץ. תפילת שחרית Surink (Kūrėjau) visus išbarstytus paskliaujančius Tavimi iš keturių žemės pakraščių, kad kiekvienas pasaulio gyventojas sužinotų, kad Tu vienas esi Dievas, visoms žemės karalystėms. (Iš „Šacharito“ (Rytinės maldos)

החרות 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




13. (2)


Būtinumas saugoti individo laisvę


Iš tikro gerai apibrėžėme individo esmę ir visą poveikį,
kurį jis gauna iš aplinkos bei visuomenės.
Tačiau iškyla klausimas: galų galiausiai, kurgi yra pats individas?
Juk viskas, ką kalbėjome iki šiol apibrėždami individualumą,
viskas suprantama tik kaip žmogaus „įsigijimas“,
t.y. „palikimas“, kurį jam „paliko“ tėvai.
Tačiau kurgi yra pats individas?
Kur pats šio „turto“ paveldėtojas ir savininkas, turintis saugoti visą šį turtą?
Juk iš to, ką paaiškinome, dar kol kas neradome žmogaus „individualybės taško“,
kuris „atstovautų“ žmogaus asmeniškumą.
Ir jei paimsime „pirmą faktorių“, tai pamatysime,
kad tai ilga tūkstančio žmonių „grandinė“ vienas paskui kitą iš kartos į kartą nustačiusi individo paveldėtą „paveikslą“.
Arba, jei paimsime kitus „tris faktorius“, tai pamatysime,
kad tai tūkstančiai žmonių, esančių vienoje kartoje,
kur kiekvienas skaitosi, kaip „sraigtelis“, aptarnaujantis visuomenės „mašiną“.


Todėl išeina, kad pats individas yra „pasyvus“ prieš du šiuos visuomenės veiksnius.
Iš vienos pusės: jis „pasyvus“ pagal „pirmą faktorių“,
susidedantį iš praėjusių, viena paskui kitą, esančių žmonių kartų.
Ir iš kitos pusės: jis „pasyvus“ pagal kitus „tris faktorius“,
t.y. santykyje su visuomene, esančia su juo vienoje kartoje.


Ir čia mes susiduriame su labai opiu klausimu,
kurio pasekoje atsirado labai daug šios „realistinės –gamtinės“ sistemos priešininkų.
Ir nors visi ir mato šio požiūrio tikrumą bei teisingumą,
tačiau mieliau renkasi metafizines, dualistines ar transcendentines sistemas.
Tai reiškia, kad žmogus „mieliau“ įsivaizduoja kokią tai dvasinę „substanciją“,
esančią žmogaus sielos viduje.
Ir jo manymu: ši „intelektuali substancija“ suteikia kūnui funkcionavimą, ir tai yra žmogaus „aš“.


Tačiau visos šios sistemos neatsako į paprastą mokslinį – racionalų klausimą:
kaip gali kokia tai „dvasinė substancija“ turėti „kontaktą“ su materialiais kūno atomais ir „išjudinti“ juos.
Todėl visa jų „išmintis“ beviltiškai stengiasi surasti kokį tai „tiltą“,
kad būtų galima praeiti šį gilų ir platų „plyšį“,
esantį tarp dvasinės esmės ir materialaus atomo.
Tačiau galiausiai visos šios „mokslinės – metafizinės“ sistemos neturi jokio pasisekimo.