Ravas Baruchas vykdavo vesti pamokas visur, kur
tik buvo tam poreikis.
Ir netgi sulaukęs garbaus amžiaus, kai jam tai daryti
jau būdavo sunku, nekreipė dėmesio į savo būseną, bet važiuodavo ten, kur jį
kviesdavo.
O sugrįžęs į Bnei Braką, toliau tęsdavo mokymą savo Mokymo namuose.
Vidutiniškai kiekvieną dieną mokymui skirdavo apie dešimt valandų, ir taip iki pat savo gyvenimo galo!
Ari Heller pasakojo: „Kai gyvenau Tverijoje, su ravu Baruchu susisiekė rabi Josi Drori ir pranešė, jog Tverijoje yra trys žmonės, kurie yra norėtų rimtai mokytis.
Tuo laiku dar nebuvo tokių greitų
transporto priemonių, kaip dabar, ir kelionė autobusu iš Bnei Brako į Tveriją
užtrukdavo apie tris su puse valandos.
Negana to, tuo metu buvo tamuzo mėnuo – pats
didžiausias ir sunkiai žmogui pakeliamas karštis.
Tačiau ravas Baruchas
nekreipė į tai dėmesio, sėdo į autobusą ir išvyko į Tveriją. Kai ten nuvyko,
pamatė, kad tie trys yra labai paprasti, „siauro“ supratimo žmonės.
Tačiau ravas Baruchas neparodė net menkiausio susierzinimo, bet kaip paprastai pravedė pamoką ir grįžo į Bnei Braką.
Knygos autorius (ravas Mordechajus Gotlibas)
pasakojo, jog ravas Baruchas daug metų važinėdavo į Jeruzalę, kur vesdavo
pamokas ravo Israel Chaim Klar namuose.
Pamokose dalyvaudavo rinktiniai Jeruzalės
Toros studentai.
Tam tikru laikotarpiu, kai ravas Mordechajus Gotlibas gyveno
Jeruzalėje, jam kilo mintis, kad ravas Baruchas galėtų atvažiuoti ir antrą
kartą per savaitę vesti pamokas Jeruzalėje.
Ravui Baruchui tuomet buvo apie
septyniasdešimt penkis metus ir jau atvykdavo į Jeruzalę kartą per savaitę.
Šansų,
kad sutiks atvykti dar vieną kartą, buvo labai mažai, nes kiekviena
kelionė jam kainavo labai daug jėgų.
Tačiau, kai knygos autorius išdėstė ravui Baruchui
savo pasiūlymą, šis priėmė jį be jokių svarstymų.
Ir taip, ravas Baruchas,
visai negailėdamas savęs, pradėjo važinėti į Jeruzalę du kartus per savaitę.
Iš tikro matome begalinį ravo Barucho atsidavimą, t.y. kiekvieną kartą, Kūrėjui davus galimybę, mokyti kitus ir perduoti kitiems savo švento tėvo mokymą.
Ravas Baruchas kartkartėmis vykdavo į Tveriją šiek
tiek pabūti vienumoje su pačiu savimi ir su Kūrėju.
Jo mokinys rabi Josefas Drori prižiūrėjo butą, kuriame apsistodavo ravas Baruchas ir su didžiule meile ir atsidavimu rūpinosi visais ravo Barucho poreikiais.
Ravas Michaelis Laitmanas, kuris paskutiniaisiais
ravo Barucho gyvenimo metais buvo jo vairuotoju, pasakojo, jog kai atvykdavo į
Tveriją, ravas Baruchas virsdavo tarsi visai kitu žmogumi.
Jis tarytum
nusimesdavo nuo savęs visą „išorinį vaizdą“ – tai, koks jis būdavo su mokiniais,
nugrimzdavo į save ir pakildavo į aukščiausias susiliejimo su Kūrėju pakopas.
O kartą girdėjo, kaip ravas Baruchas apie pusę valandos žingsniuoja pirmyn atgal savo kambaryje Tverijoje, su didžiuliu džiaugsmu ir susijungimu dainuodamas „Ryte skelbti Tavo gerumą ir Tavo ištikimybę tikėjimą naktimis” (Psalmės 92:3).