kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).

שערי קדושה חלק ג שער ה 

Šventumo vartai Trečia dalis. Penktieji vartai

rabi Chaimas Vitalis

 
 
 

Uždaryti užduotį



Apie pranašystės lygį (kokybę)


1.


Kaip jau išaiškinta, šviesa, sklindanti per visus keturis pasaulius:
Acilut
Brija,
Jecira,
Asija, iki mūsų žemiausio pasaulio, turi žmogaus – „adam“ „formą“.
Ši šviesa išeina iš „Aukštutinio Adam“ dešimt sfirot, šviesų,
ir visos „apatinių“ žmonių sielos yra „įjungtos“ į tą šviesą.
Ir kai ši šviesa „nusileidžia“ į šį pasaulį „apsirengti“ kūnais, ji palieka savo „šaknį“,
susiliejusią su šaltiniu, iš kurio nusileido.
Tai reiškia, kad tik „šakos“ iš tos aukštutinės „šaknies“ nusileidžia į mūsų pasaulį „apsirengti“ kūnais.
Todėl, kai žmogus daro sunkią nuodėmę, ši „šaka“ yra „nukertama“ nuo „šaknies“, ir pasilieka mūsų pasaulyje kaip (ruach abehema) „gyvuliška dvasia“.


Apie šią paslaptį parašyta:
„Kirste nukirsk šią sielą“ (Bemidbar 15 – 31),
ir „Žmogus lauko medis“ (Dvarim 20 – 19).
Taip pat tai yra paslaptis, kodėl teisuolių vardai parašyti du kartus:
„Abrahamai, Abrahamai“,
„Moše, Moše“,
„Jakovai, Jakovai“.
Tai reiškia, kad vienas vardas skirtas tai „šakniai“,
kuri pasilieka viršuje, susijungusi su Gyvybės medžiu,
ir vienas skirtas apačioje – žmogui.


Dabar išaiškėja pranašystės aspektas,
t.y. jei žmogus nori susijungti su „šaknimi“,
jis turi „išsityrinti“ savo sielą, praeinančią per visus pasaulius.
Tai reiškia, kad jokiame pasaulyje neturi būti pas žmogų blogio instinkto „nešvarumų“.
Iš tikro pirmiausia žmogus turi paruošti save „susiliejimui“ su viršutine „šaknimi“.
Paskui reikia pilnai „nuvilkti“ sielą nuo „materialumo“,
esančio kokiame nors pasaulyje,
ir tik tada galima pilnai „susijungti“ su aukštutine „šaknimi“.
Tačiau, kaip parašyta daugelyje knygų,
šis sielos „nusivilkimas“ iš kūno nėra toks,
kaip siela „palieka“ kūną ir „išeina“,
palikdama kūną, miego metu.
Jeigu būtų taip, tai tai jau būtų ne pranašystė, o sapnas kaip visi sapnai.
Tačiau, kai „šventa dvasia“ nusileidžia ant žmogaus,
jis tuo metu viską aiškiai mato ir suvokia,
t.y. siela yra žmogaus kūne.

Tada yra visiškai pašalinamos visos pašalinės mintys,
o vaizduotė, kuri yra iš pagrindinės „gyvulinės“ sielos, yra „sustabdoma“ visiškai.
Tai reiškia, kad žmogus negali nei įsivaizduoti,
nei galvoti, nei mąstyti apie jokį dalyką iš mūsų pasaulio.
Kaip lyg siela „išeina“ iš kūno ir kyla į dvasinius pasaulius, į savo „šaknį“,
t.y. siela kyla „pasaulis“ po „pasaulio“, kol pasiekia savo aukštutinį „šaltinį“.


Ir ten siela gauna šviesą iš dešimties savo sfirot „šaknies“,
prie kurios siela yra „prisitvirtinusi“.
Iš tikro lygiai tuo pačiu „keliu“, kuriuo siela „pakilo“,
ji paskui „grįžta“ atgal į „protingą sielą“, esančią yra kūne.
Ir tuo visuose pasauliuose yra „padidinamas“ šviesos ir džiaugsmo kiekis.