• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

החרות 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

17.

„Toros kelias“ ir „kentėjimų kelias“

Tačiau kol kas dar lieka neišspręsta problema dėl nukrypimo nuo progreso

ir ėjimo atgal,

laikantis šio dėsnio:

„Sekti pagal daugumą“.

Ir tai yra tikras mūsų „galvos skausmas“,

kaip surasti išeitį iš šios padėties.

Tačiau Apvaizda surado išeitį iš šios situacijos,

nes  įpareigojo žmoniją eiti dviem keliais:

„Toros keliu“ ir „kentėjimų keliu“.

Tai reiškia, kad Apvaizda yra „užtikrinta“ pastoviu žmonijos

vystymusi ir progresu į savo tikslą. 

Ir čia nekyla jokios baimės, nes progresas yra įpareigojantis „gamtos dėsnis“.

Daugumos teisė „apriboti“ individo laisves

Tačiau čia iškyla problema.

Šie dalykai yra teisingi santykyje „tarp žmogaus ir žmogaus“,

tada yra priimtinas dėsnis:

„Sekti pagal daugumą“,

nes  yra Apvaizdos „įsakymas“ visada rūpintis visuomenės narių gerove.

Tačiau šiuo dėsniu:

„Sekti pagal daugumą“ Tora taip pat įpareigoja mus spręsti visus ginčus,

susijusius su santykiais „tarp žmogaus ir Kūrėjo“?

Juk iš pirmo žvilgsnio šie dalykai visai nėra susiję su visuomene?

Todėl vėl grįžta klausimas: kaip galima pateisinti šį dėsnį,

t.y. priimti „neišsivysčiusios“ daugumos nuomonę,

ir atstumti mažumos, kuri visada yra negausi? 

Tačiau, kaip jau išaiškinome kituose straipsniuose:

 „Tora ir priedermės yra duotos tik tam, kad ištyrinti jomis Izraelį“.

Tai reiškia išvystyti blogio,

kuris yra įdiegtas mumyse jau nuo gimimo, pažinimą, 

ir kurį bendrai galima apibrėžti, kaip „meilę sau“.

Ir ateiti prie visiško gerumo, apibrėžto „meile artimui“,

nes tai yra vienintelis „koridorius“, vedantis prie „meilės Kūrėjui“.

Todėl šiuo aspektu skaitosi priedermės „tarp žmogaus ir Kūrėjo“,

kaip ypatingas „instrumentas“,

nutolinantis žmogų nuo „meilės sau“,

kuri kenkia ir visai visuomenei.

Iš tikro išeina, kad ginčai, liečiantys priedermių „tarp žmogaus ir Kūrėjo“ klausimus,

taip pat priklauso visuomenės gerovei.

Todėl ir jie įeina į šio dėsnio: „Sekti pagal daugumą“ ribas.

Dabar yra suprantamas skirtumas tarp „halachos“ (įstatymo) ir „agados“

(perkeltinio pasakojimo).

Tai reiškia, kad tik „halachoje“ galioja dėsnis:

„Individas ir dauguma – įstatymas pagal daugumą“,

kas negalioja „agadoje“.

Ir „agados“ žodžiai yra virš visuomenės gyvenimo aspektų,

nes „agada“ nagrinėja žmonių elgesį santykiuose „tarp žmogaus ir Kūrėjo“,

kur nėra kalbama apie materialią visuomenės gerovę.

Todėl „agadoje“ dauguma neturi teisės „apriboti“ individo nuomonę ir primesti savo,

t.y. „kiekvienas daro tai, kas jo akyse yra teisinga“.

Tačiau „halachot“ (įstatymai),

liečiantys Toros priedermių vykdymą,

rūpinasi visuomenės gerovės klausimais,

ir todėl čia viešpatauja vienas dėsnis:

„Sekti pagal daugumą“.