• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

שלבי הסולם מאמרים שונות בענין שכר המקבלים 

Šlavei haSulam „Dvasinio darbo užmokestis“

ravas Baruchas Ašlagas

(Ištraukos)

1.

Savaime suprantama,
kad žmogus negali dirbti be užmokesčio.
Tai reiškia, jei žmogus negautų užmokesčio,
jis negalėtų pajudėti iš vietos.

Ir tai išplaukia iš kūrinių šaknies – Kūrėjo,
kuriame nėra ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve) judesio.
Kaip parašyta (Talmud Eser aSfirot, 1d.):
„Mes labai mėgstame poilsį ir nekenčiame judėjimo ir judame tik tam,
kad pasiektumėme poilsį.
Tai yra todėl, kad mūsų šaknis, Kūrėjas yra absoliučioje ramybėje.
Todėl judėjimas yra prieš mūsų prigimtį, ir yra nekenčiamas mūsų“.

Pagal tai turime suprasti, koks gi yra mūsų užmokestis už dvasinį darbą,
kurį mes turime atlikti?
Norint atsakyti į šį klausimą, mums reikia išsiaiškinti du dalykus:
„Kūrimo tikslą“ ir „kūrinijos ištaisymą“, tam tikslui pasiekti.

Žinome, kad „Kūrėjas sukūrė kūriniją, tik tam,
kad suteiktų jai gerumą ir malonumą“,
tai ir yra „kūrimo tikslas“.
Tačiau, kodėl gi tada kūriniai (žmonės) negauna šio gerumo ir malonumo?

Iš tikro ar gali kūrinija eiti prieš Kūrėjo norą ir sakyti,
kad ji nenori Kūrėjo siūlomo gerumo ir malonumo?
Juk Kūrėjas „įdiegė“ pas visus kūrinius prigimtį:
kur kiekvienas nori tik gauti?

Ir dar, mokomės, kad tik „noras gauti“ vadinasi „kūrinija“.
Tai reiškia, kad „kūrinija“ yra naujas dalykas,
vadinamas „esybė iš niekur“ (יש מאין ješ mi ajin),
todėl savaime aišku, kad visi „kūriniai“ nori tik „gauti“.
Ir taip pat iš kitos pusės – Kūrėjas nori tik „duoti“.

Tada kas gi stabdo?
Atsakymą pateikia šventasis Ari knygoje „Ec chaim“:
„Tam, kad parodyti savo tobulumą,
Kūrėjas apribojo save (padarė cimcumą)“.
Tai reiškia, kad skirtumas tarp „duodančio“ ir „gaunančio“,
sąlygoja formų skirtumą,
t. y. nemalonų pojūtį – gėdos jausmą, „gaunantiems“.

Todėl buvo padarytas ištaisymas,
t. y. šviesa gali šviesti „gaunantiems“ (žmonėms) tik,
kai yra formų sutapimas,
kuri panaikina gėdą.
Tai vadinama „susiliejimu su Kūrėju“.