Prieš
pat prasidedant 1992 metų šventėms ravas Baruchas ėmė prastai
jaustis.
Jis pajuto, jog jam kažkas negerai su širdimi, tačiau
toliau tęsė savo darbus ir įprastą tvarką.
Per roš-chodeš (mėnulio palaiminimo šventę) sakė maldą „Musaf“, dvi
dienas,
kaip ir priklauso.
Jo balsas aidėjo tarp Maldos namų sienų lygiai
taip, kaip ir jo jaunystės metais.
Per Roš ašana šventę ravas
Baruchas, kaip įprastai, surengė „tišą“
(„tiš“
idiš kalboje reiškia „stalas“ – šventinės chasidų vaišės) – abi šventės
dienas po du kartus – vienas kartas vakare, kitas
– dieną, po vidurdienio.
Tačiau jo artimiausi mokiniai pajautė,
kažkas ne taip.
Pirmos šventinės dienos vakarą jis padavė kiekvienam mokiniui ranką ir
palinkėjo to, ko šiam labiausiai
reikėjo.
Ravas Baruchas niekada
neduodavo rankos mokiniams – nei per Šabatus, nei per šventes.
Tai buvo jo atsisveikinimo palaiminimas visiems mums.
O čia ravo Barucho Toros komentarai, pasakyti paskutinės Roš ašana šventės metu:
„Aš
priklausau savo mylimajam, o mylimasis – man“ (Giesmių giesmė
6:3).
Tuo metu, kai visi žmogaus veiksmai yra vardan Dangaus, o tai vadinasi
„Aš priklausau Mylimajam“, tada „Mylimasis – man“,
tai reiškia, jog tada
Kūrėjas atsiveria žmogui ir priartina jį prie Savęs.
„Tebus
Kūrėjo noras, jog dingtų visi mūsų priešai“ (toks
palaiminimas
sakomas datulės vaisiui per Roš ašana šventę).
Tai reiškia, jog dingtų aspekto „Israel“ („einančių į Kūrėją“) priešai, kurie
sąlygoja jiems visą blogį.
O kodėl dvasiniam
veiksmui atlikti yra reikalingas materialus ženklas, simbolis?
Apie
tai pasakė Baal aSulamas:
„Kai žmogus pasiklysta miške, jis
pasidaro ženklus tam, kad rastų kelią.
Taip ir čia – kai ateina Roš ašana šventė, ir žmogus mato, jog nežino, ko
jis turi paprašyti, jis pasidaro ženklus simbolius, kad žinotų, ko prašyti.
Pagrindinis
mūsų darbas yra pasiekti „Dangaus karalystę“ („malchut
šamaim“), todėl mes sakome:
„Karaliauk visame pasaulyje visa
savo šlove“.
Iškyla klausimas:
Jei mes Kūrėjui nepasakysime,
jog Jis yra Karalius, ar tada jis nekaraliaus?
Argi Jo karalystė
priklauso nuo mūsų?
Tačiau visas „malchujot“ aspektas, kurį mes sakome „Teismo dienų“
maldos metu, yra būtent dėl mūsų
pačių, kad mes suvoktume, jog Kūrėjas yra Karalius.
Kaip
pasakyta:
„Ir supras kiekvienas kūrinys, kad Tu jį sukūrei ir
pasakys kiekvienas,
kuriame yra gyvybės dvasia: Kūrėjas, Israelio Dievas – Karalius“.
„Karaliauk
visame pasaulyje visa savo šlove“.
Iškyla klausimas:
Kodėl mums
reikia, kad karaliautų visame pasaulyje ir visoms tautoms?
Juk
žinome, jog Kūrėjo darbe viskas yra kalbama apie vieną žmogų.
„Pasaulio tautos“ – tai 70 pasaulio tautų pačiame žmoguje,
jame esantis
blogis ir gavimo indas (egoistinis noras).
„Israelis“
– tai Israelio aspektas, esantis žmogaus viduje, gėrio ir
sąlygojimo aspektas žmoguje.
Ir žmogus turi eiti tikėjimu virš savo logikos, „Israelio“ bei sąlygojimo
aspektu, kol ateis iki
žinojimo, kuris yra „pasaulio tautų aspektas“.
Tai reiškia, kad galėtų gauti dieviškumo atvėrimą į gavimo vardan sąlygojimo indus.
Dar pasakė:
„Sunku priimti teismą (gauti
nemalonius dalykus, skausmą).
Kas yra teismas?
Teismo aspektas ir apribojimas atsiranda tada, kai
negalima gauti į savo egoistinius indus (norus).
Ir tai yra labai
sunku.
Kas tada gali žmogui padėti?
Tora ir priedermės.
Kai vykdome Torą ir priedermes netgi „lo lišma“ (dėl savęs, ne dėl
Kūrėjo),
bet kuriuo atveju švytėjimas, kuris yra Toroje, sugrąžina žmogų
prie gerumo.
Todėl per Roš ašana yra šofaro pūtimo priedermė, tam, kad „pasaldinti“ bei sušvelninti teismo aspektą.
Antros Roš ašana šventinės dienos metu, popietinio „tišo“ metu ravas
Baruchas nepasirodė laiku, tačiau paprašė, kad mokiniai jo
nelauktų ir pradėtų be jo.
Mokiniai ėmė dainuoti – jie dainavo
iš visos širdies ir su didžiuliu šventumo džiaugsmu.
Po kiek
laiko, visas išbalęs, pas juos nusileido ravas Baruchas, ir
paklausė, kokią dainą jie dainavo.
Mokiniai atsakė, kad dainavo
45 psalmę.
Ir tai buvo paskutinis ravo Barucho viešai pasakytas
komentaras:
„Visą šitą psalmę yra sunku suprasti, išskyrus
sakinį:
„Jautė mano širdis gerumą, sakau aš: mano veiksmai –
Karaliui“.
Kai žmogus gali pasakyti, jog viso jo veiksmai yra Karaliui, t.y. Kūrėjui,
tada vadinasi, jog „jautė mano širdis
gerumą“.
Ir lengva yra tai pasakyti, bet sunku padaryti“.
Čia šventų jo žodžių pabaiga.
Baigiantis
Roš ašana šventei, po vakarinės maldos ravas Baruchas buvo
linksmas ir šviečiančiu veidu, kaip visada.
Prieš išeidamas padavė ranką visiems atvykusiems iš užmiesčio ir
besiruošiantiems grįžti namo.
Tačiau taip pat didelei visų nuostabai, paklausė kelių, gyvenančių čia pat,
Bnei Brake, ar
jie jau važiuoja namo ir padavė jiems ranką...
Ravas Baruchas su
visais išsiskyrė su taika.