• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Rabi Baruch Šalom aLevi Ašlag biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Atsisveikinimas su ravu Baruchu

Sustiprėjus skausmams ir silpnumui, ravas Baruchas buvo paguldytas į ligoninę.

Jo artimiausi mokiniai baisiai pergyveno ir nenustojo melstis.

Būriai mokinių skubėjo į ligoninę sužinoti apie ravo Barucho sveikatą –

brangiausio jiems žmogus, žmogaus, kuris padarė tai, kas neįmanoma,

kuris visų mokinių širdyse uždegė šventumo ir tikėjimo ugnį.

Šeimos nariai ir mokiniai nuolat budėjo kambaryje, esančiame šalia ravo Barucho palatos.

Ravo Barucho žmona pasakojo:

„Po to, kai atsigulė į ligoninę, pasikvietė mane ir paprašė, kad paimčiau

šimtą dolerių ir Sukot šventei nupirkčiau palapinės papuošimų“.

Netgi tokioje sunkioje situacijoje jis galvojo vien tik apie darbą

Kūrėjui, ir jeigu jį kas ir jaudino, tai tik kaip dar padidinti tikėjimą.

Penktadienio vakarą atėjo grupelė mokinių ir pamatė džiaugsmu ir

linksmumu šviečiantį ravo Barucho veidą.

Jis pasakė juokaudamas:

„Gydytojai pasakė, jog turiu gerą širdį...“.

5 tišrei mėnesio dieną, ryte, artimiausi ravo Barucho mokiniai pajuto, jog

pasaulį apgaubė tamsa ir sunki migla uždengė visą žemę.

Tai buvo baisus praradimo jausmas.

Jie tučtuojau nuskubėjo į ligoninę ir kai ten nuvyko, sužinojo pačią

baisiausią žinią, jog paryčiais mirė jų mylimas mokytojas.

Ravas Baruchas visą savo gyvenimą kiekvieną naktį iki pat ryto mokydavosi Toros.

Ir dabar jis taip pat pakilo į aukštutinę rabi Šimono bar Jochajaus ješivą

mokytis Toros, kaip įprastai, iki pat ryto...

Visus apėmė didžiulis praradimo jausmas – jie neteko nuostabaus tėvo,

didžio mokytojo, kuris kartais buvo minkštas ir pajuokaujantis, o kartais –

griežtas bei kietas, kaip geležis.

Jo visa intencija buvo nukreipta tik mokinių labui, o vienintelė mintis

buvo tik sąlygoti malonumą Kūrėjui.

Kai jo kūną atnešė į Mokymo namus, iš visų širdžių prasiveržė baisi

rauda, niekas negalėjo susilaikyti.

Netgi patys stipriausi ir tvirčiausi mokiniai visiškai palūžo.

Protas atsisakė susitaikyti su realybe, su šio didžio iš pačių didžiausių žmogaus netektimi.

Visi žinojo – nutrūko reikšminga grandis Kūrėjo darbe...

Į paskutinę kelionę palydėti susirinko milžiniška minia žmonių.

Minia niūrių ir kūkčiojančių žmonių.

Religinių judėjų tarpe buvo žinomas kaip Kūrėjo darbininkas, kuris nebijo

jokių sunkumų ir kuriam nėra nieko neįveikiamo.

Buvo žinomas kaip žmogus, kuris visus savo septyniadešimt gyvenimo

metų dirbo Kūrėjui virš žmogaus jėgų, praktiškai nesudėdamas bluosto ir

kurio visas noras buvo tik padaryti malonumą Kūrėjui.

Buvo žinomas dėl savo pamokų, kurias nenuilsdamas vesdavo po dešimt ir

daugiau valandų per dieną.

Buvo žinomas dėl savo nepaprasto genialumo ir begalinio darbštumo.

Buvo žinomas dėl didelio kuklumo ir savo paprastumo – su visais elgėsi,

kaip draugas, kaip bičiulis, kaip geras tėvas.

Laidotuvių palyda atvyko į Jeruzalę, prie „Menuchot“ kalno ir čia ravas

Baruchas buvo palaidotas šalia savo tėvo Baal aSulamo.

Visada stengėsi likti savo tėvo šešėlyje, nei sykio nenorėjo pasipuikuoti

savo paties vardu ir tik norėjo atverti tikrą savo tėvo mokymo svarbumą.

Ir netgi po mirties buvo palaidotas šalia savo tėvo, šalia jo kapo sienos, su

tuo jam įprastu kuklumu.