kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

שלבי הסולם מועדים ד' קושיות  

Šlavei haSulam „Keturi klausimai“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


(Ištraukos)

 

4.

 

Tačiau, kad žmogus galėtų pasiekti būseną,

jog visas jo noras būtų tik „suteikti malonumą Kūrėjui”,

reikia susikurti priemones tikėjimo į Kūrėjo didumą sustiprinimui.

Taip, kad žmogui apsimokėtų anuliuotis prieš Kūrėją ir dirbti Jo naudai.

Iš tikro žmogui neužtenka jo tikėjimo dydžio,

kurį jis gavo su auklėjimu.

Tai reiškia, kad žmogus buvo auklėjamas taip,

jog visada reikia tik prašyti Kūrėjo,

kad Jis patenkintų žmogaus norus.

 

Ir visai nereikėjo galvoti,

kad visa esmė, yra „malonumo Kūrėjui suteikimas”.

Tai reiškia, kad žmogus tiki užmokesčiu ir bausme, tik nežino,

kas tas tikras užmokestis ir bausmė.

Kaip parašyta:

„Jei mokeisi daug Toros...ištikimas darbdavys patenkins tavo poreikius“ (Avot 2 – 16).

Ir jei viskas priklauso nuo užmokesčio dydžio,

žmogus turi rūpintis tik užmokesčiu,

o ne tikėjimu į, „Duodančio užmokestį”, didumą.

 

Išeina, kad žmogui visai nereikia rūpintis tikėjimu į „Kūrėjo didumą”,

todėl nėra žmogui nei kritimų, nei pakilimų,

t.y. žmogus nedirba „dvasinio darbo”.

Ir todėl kartais, būdamas tarp visai pasaulietiškų žmonių,

jis pradeda iš vis abejoti Kūrėjo duodamu „užmokesčiu” ar „bausme”.

Todėl žmogus, klausydamas kitų žmonių „realistinius“ samprotavimus,

priima jų mintis kaip savo.

Tada yra pavojus iš vis atsitraukti nuo Toros,

todėl žmogus turi saugotis tokių diskusijų.

 

Tačiau tie žmonės, kurie nori pajusti Kūrėjo svarbumą,

t.y. nori, kad tik Kūrėjo svarbumas įgalintų juos mokytis ir vykdyti Torą bei priedermes,

turi visada stiprėti tikėjime į Kūrėjo didumą.

Tokie žmonės turi įvertinti nors ir mažiausią „prisilietimą” prie dvasingumo.

 

Taip pat reikia žinoti, kad viskas priklauso tik nuo Kūrėjo:

ar priartinti žmogų, ar atitolinti.

Todėl dvasinio darbo esmė visiškai anuliuoti savo esybę,

yra visiškai priešinga žmogaus prigimčiai,

tačiau tik taip galima tikėtis Kūrėjo „išgelbėjimo”.