kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

החרות 

Laisvė

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį



22. (1)


Du aspektai: pirmas – „potenciale“, antras – „veiksme“


Pirmiausiai turime suprasti, kad šis „asmeniškumas“ (ego),
kurį apibrėžėme, kaip „norą gauti“,
nors tai ir yra visa žmogus esybė,
jis realiai negali egzistuoti (tik potenciale) nei vienos akimirkos.


Iš tikro dalykas, kurį mes vadiname „potencialu (jėga)“,
kol dar neatsivėrė veiksme, randasi tik mintyse,
nes tik mintyse galime jį nustatyti.
Ir negali pasaulyje pasireikšti koks tai potencialas,
kai jis nėra aktyvus ir veiksmingas.
Todėl realybėje potencialas egzistuoja tik tokiu dydžiu,
kokiu jis „pasireiškia“ veiksme.


Taip, kaip negalima pasakyti apie kokį nors kūdikį,
kad jis yra „stipruolis“, tuo metu,
kai jis dar negali pakelti lengvo daikto.
Tačiau galime sakyti, kad šiame kūdikyje yra potenciali jėga,
t.y. kai jis paaugs, tada pasireikš visa jo stiprybė.
Todėl mes sakome, kad visa stiprybė,
kurią mes matome suaugusiame žmoguje,
buvo „įjungta“ jo kūno organuose jau nuo mažumės.
Tačiau šis potencialas dar buvo „paslėptas“ ir nebuvo „atvertas“ veiksmu.


Ir iš tikro mintyse, kaip to reikalauja protas,
buvo galima nustatyti ateityje atsiversiančias jėgas.
Tačiau realiai kūdikio kūne dar neegzistuoja ši stiprybė,
nes visa tai pasimatys tik ateityje.


Lygiai taip pat yra ir apetitu,
t.y. šis potencialas „pasirodo“ pas žmogų realiai,
nors dėl sotumo virškinimo organai dar nėra pajėgūs valgyti.
Tai reiškia, kad net sotumo metu pas žmogų yra „apetito potencialas“,
tačiau visa tai yra „paslėpta“ kūne,
ir tik paskui, suvirškinus maistą,
apetitas vėl „sugrįžta“ pas žmogų.


Ir šis aspektas, t.y. potencialas, kuris dar nepasireiškė veiksmu,
yra tik minčių – intelektualiniame lygyje,
t.y. jame dar nėra „realios jėgos“.
Tai reiškia, kad „sotumo“ metu mes jaučiame, ir mums visiškai „aišku“,
kad „apetitas“ dingo visiškai,
ir „jokioje vietoje“ jo nesurasi, net „su žiburiu“...