• כל שרוח הבריות נוח הימנו. והקשה, הלא מצאנו אצל הגדולים המפורסמים ביותר כל שהבריות שהיו להם מחלוקת, אם כן אין רוח הבריות נוח הימנו? בעה''ס, שמעתי „Kieno dvasia patinka žmonėms, to dvasia patinka ir Kūrėjui“ (Avot 3 – 10). Iškyla klausimas: Iš tikro mes matome, kad pas didžiuosius ir labiausiai žinomus Toros išminčius buvo nesutarimai su aplinkiniais? Ir jeigu taip, tai: „Žmogaus dvasia nepatinka jiems“, nors „patinka“ Kūrėjui? (tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo)

החרות 

Laisvė

ravas Baruchas Ašlagas

22. (1)

Du aspektai: pirmas – „potenciale“, antras – „veiksme“

Pirmiausiai turime suprasti, kad šis „asmeniškumas“ (ego),
kurį apibrėžėme, kaip „norą gauti“,
nors tai ir yra visa žmogus esybė,
jis realiai negali egzistuoti (tik potenciale) nei vienos akimirkos.

Iš tikro dalykas, kurį mes vadiname „potencialu (jėga)“,
kol dar neatsivėrė veiksme, randasi tik mintyse,
nes tik mintyse galime jį nustatyti.
Ir negali pasaulyje pasireikšti koks tai potencialas,
kai jis nėra aktyvus ir veiksmingas.
Todėl realybėje potencialas egzistuoja tik tokiu dydžiu,
kokiu jis „pasireiškia“ veiksme.

Taip, kaip negalima pasakyti apie kokį nors kūdikį,
kad jis yra „stipruolis“, tuo metu,
kai jis dar negali pakelti lengvo daikto.
Tačiau galime sakyti, kad šiame kūdikyje yra potenciali jėga,
t.y. kai jis paaugs, tada pasireikš visa jo stiprybė.
Todėl mes sakome, kad visa stiprybė,
kurią mes matome suaugusiame žmoguje,
buvo „įjungta“ jo kūno organuose jau nuo mažumės.
Tačiau šis potencialas dar buvo „paslėptas“ ir nebuvo „atvertas“ veiksmu.

Ir iš tikro mintyse, kaip to reikalauja protas,
buvo galima nustatyti ateityje atsiversiančias jėgas.
Tačiau realiai kūdikio kūne dar neegzistuoja ši stiprybė,
nes visa tai pasimatys tik ateityje.

Lygiai taip pat yra ir apetitu,
t.y. šis potencialas „pasirodo“ pas žmogų realiai,
nors dėl sotumo virškinimo organai dar nėra pajėgūs valgyti.
Tai reiškia, kad net sotumo metu pas žmogų yra „apetito potencialas“,
tačiau visa tai yra „paslėpta“ kūne,
ir tik paskui, suvirškinus maistą,
apetitas vėl „sugrįžta“ pas žmogų.

Ir šis aspektas, t.y. potencialas, kuris dar nepasireiškė veiksmu,
yra tik minčių – intelektualiniame lygyje,
t.y. jame dar nėra „realios jėgos“.
Tai reiškia, kad „sotumo“ metu mes jaučiame, ir mums visiškai „aišku“,
kad „apetitas“ dingo visiškai,
ir „jokioje vietoje“ jo nesurasi, net „su žiburiu“...