Todėl negalima suprasti dalyko, kai jis yra tik potenciale,
t.y. kai jis dar „ilsisi“ ir egzistuoja pats iš savęs.
Ir kai šis dalykas „pradeda veikti“, tada jis pradeda realiai egzistuoti,
t.y. tada šis potencialas atsiveria.
Lygiai taip pat ir protiniame suvokime būtinai egzistuoja du dalykai: „objektas“ ir „veiksmas“.
Kaip matėme, kad apetitas yra „objektas“,
o vaizduotėje atvaizduojamas valgomas dalykas yra „veiksmas“.
Tačiau realiai šie abu dalykai eina kartu,
nes negali būti, kad pas žmogų „atsivertų“ apetito potencialas,
be to kad smegenys neatvaizduotų „valgomo dalyko“.
Tai reiškia, kad tai yra dvi vieno dalyko pusės,
t.y. apetito potencialas turi būtinai „apsirengti“ tame valgomame dalyke.
Ir surask gerai, kad ir „objektas“ (apetitas) ir „veiksmas“ (valgomas dalykas) išreiškia tą patį aspektą, ir niekada neatsiskiria.
Dabar galime suprasti, kad „noras gauti“,
kurį mes pristatėme, kaip žmogaus „ego“,
neegzistuoja pas žmogų konkrečioje formoje,
t.y. „veiksme“, kai „valgis“.
Tai reiškia, kad šis „ego“ egzistuoja pas žmogų,
tik kaip „objektas“ (apetitas).
Iš tiko šis potencialas vaizduotėje „apsirengia“ dalykais,
kuriuos žmogus „nori gauti“.
Kaip iš pavyzdžio, „apetitas“ vaizduotėje „apsirengia“ valgomais dalykais.
Ir šią jėgą, t.y. „apetito“ potencialą, vaizduotėje apsirengusį valgomais dalykais,
mes vadiname „troškimu“.
Taip ir mūsų atveju, bendras „noras gauti“,
kuri yra žmogaus esmė ir esybė, atsiveria ir egzistuoja,
tik „apsirengęs“ norimų įsigyti dalykų formoje.
Tik taip, ir ne kitaip, jis tampa „objektu“.
Ir šį veiksmą mes vadiname „gyvenimu“,
t.y. „žmogaus gyvybingumu“.
Tai reiškia, kad „noro gauti“ potencialas „apsirengia“ ir veikia dalykuose,
kuriuos mes norime įsigyti.
Iš tikro šios savybės atvėrimo dydis yra „gyvenimo dydis“,
ir šį veiksmą mes vadiname „troškimu“.