• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

MOKINIAI

Pirma dalis

Ravas Moše Baruchas Lembergeris - Baal aSulamo padėjėjas ir mokinys

Mūsų mokytojas Baal aSulamas davė rabi Moše Baruchui užduotį – kiekvieną naktį pažadinti jį pirmą valandą po vidurnakčio.

Rabi Moše Baruchas buvo visiškai atsidavęs Baal aSulamui, todėl stengėsi įvykdyti šią užduotį iš visų jėgų.

Ravo Moše sūnus rabi Azriel Chaim pasakojo:

„Daugybę kartų tėvas, užbaigęs savo darbus, grįždavo namo vienuoliktą valandą vakaro.

Laiko jam likdavo labai mažai, nes dvyliktą valandą turėdavo keltis ir skubėti į mokytojo namus, o eiti reikėdavo valandą laiko.

Tačiau nežiūrint į tai, mano tėvas pirmiausiai pusę valandos mokydavosi su manimi Gmaros, kad įsitikintų, jog mokausi teisingai.

Pusė dvylikos priguldavo pusvalandžiui, tačiau dėl didžiulio atsakomybės jausmo dažniausiai atsikeldavo anksčiau ir klausdavo, ar jau yra dvylika...

Lygiai dvyliktą valandą keldavosi ir išeidavo Givat Šaulio rajono link.

Jis su didžiausiu atsidavimu, nežiūrint visokių sunkumų, kelis dešimtmečius vykdė savo misiją.

Tada dar nebuvo transporto bei asfaltuotų kelių, todėl tekdavo eiti žvyrkeliais, kuriais naktimis klaidžiojo pavojingi laukiniai šunys.

Tačiau jo nesustabdė niekas: nei vėjuotos žiemos naktys, kuomet siautėdavo lietūs ir kaustantis šaltis, nei karštos vasaros naktys.

Tačiau reikia pasakyti, kad jam niekada taip ir neteko pažadinti savo mokytojo, nes visada, kai atvykdavo į Givat Šaulį, Baal aSulamas jau sėdėdavo prie savo knygų....

Tačiau galėdavo bent jau paruošti jam puodelį kavos.

Po to grįždavo namo ir mokydavosi iki ryto”.

Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo:

„Kartą vienas ėjau į pamoką pas savo mokytoją Baal aSulamą. Buvo pirma valanda nakties, oras buvo labai audringas ir lietingas, o visas Givat Šaulio rajonas skendėjo rūke.

Labai skubėjau, nes visa siela norėjau kuo greičiau susitikti savo mokytoją.

Staiga tolumoje rūke išvydau kažką einant.

Nusistebėjau pats sau:

„Kas galėtų klaidžioti Givat Šaulio gatvėmis tokiu metu?”

Ir kai šis prisiartino, pamačiau, kad tai rabi Moše Baruchas Lembergeris, grįžtantis iš mokytojo Baal aSulamo namų, kaip ir kasdien, paruošęs savo mokytojui puodelį kavos ...”