Ką žmogus gali padaryti, kad neįeitų į dvasinį kritimą,
kuris vadinamas „kentėjimais“?
Iš tikro šiuos „kentėjimus“ žmogus jaučia todėl,
kad yra nutolęs nuo Kūrėjo.
Ir šių kentėjimų esmė tokia,
kad žmogus nepasiliktų žemame,
t.y. „vaikiškame“ lygyje, ir neapgaudinėtų savęs,
kad jis jau pasiekė dvasines pakopas.
Todėl iš viršaus „nuleidžia“ žmogų,
kad pamatytų savo trūkumus,
t.y. tikrą savo „vietą“ dvasiniame lygyje.
Tačiau, kaip galima neįkristi į šias „duobes“,
kurios aišku yra labai nemalonios?
Patarimas toks:
Žmogus turi pats daryti analizę ir stengtis įžvelgti,
kaip jis iš tikro kol kas yra nutolęs nuo „susiliejimo“ su Kūrėju.
Tai reiškia, kad netgi „pakilimo“ būsenoje reikia daryti analizę,
ir stengtis pajausti trūkumus.
Tada savaime aišku nereiks „išmesti“ žmogaus iš jo dvasinio lygio.
Iš tikro žmogus jau „pakilimo“ metu ieško būdų,
kaip „pakilti“ dar aukščiau,
įvesdamas save į trūkumus.
Todėl „iš viršaus“ jau nebereikia duoti šių trūkumų,
kas yra būtina progreso sąlyga.
Tačiau paprastai „pakilime“ žmogus neieško „trūkumų“,
o tik mėgaujas trupučiu šviesos.
Todėl „iš viršaus“ privalo žmogų vėl „nuleisti“ dėl tolesnio progreso.
Ir galima paaiškinti, ką pasakė išmimčiai:
„Dar nepametęs, jau ieškok“ (Talmud, Šabat).
Kaip iš pavyzdžio, kodėl senas žmogus vaikšto palinkęs ir žiūri visada į žemę,
lyg kažko ieškotų?
Ir paaiškina: „Dar nepametęs, jau ieškok“.
Taip pat reikia paaiškinti kas yra senas?
Išminčiai atsako: senas tas, kas įsigijo išmintį,
t.y „išmintingas yra tas, kuris mato ateitį“.
Tai reiškia, kad žmogus žino, kad gali įeiti į „kritimą“,
kad įsigytų „tuščius indus“,
kuriuos Kūrėjas galėtų pripildyti.
Ir žinodamas, kad tai vienintelis ėjimo į priekį būdas,
žmogus jau pakilimo metu „nuleidžia“ save pats,
kad galėtų dar aukščiau „pakilti“ dvasingume.