kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

החרות 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




23. (2)


Ir todėl parašyta:
„Ir tapo žmogus gyva dvasia“,
t.y. kai „noras gauti“ pradėjo veikti pagal tas (žmogaus rūšies) gavimo formų savybes,
iškart žmogui „atsivėrė“ gyvenimas ir jis tapo „gyva dvasia“.
Tačiau, kol dar „nepasiekė“ (žmogaus rūšies) gavimo formų,
nors ir jau buvo jame įdiegtas tas „noro gauti“ potencialas,
tai dar skaitėsi, kaip „miręs kūnas“ be gyvybės.
Tai reiškia, kad dar nebuvo jame galimybės „pasirodyti“ ir ateiti savyje prie (žmogiško) veiksmo atvėrimo.


Ir kaip jau paaiškinta, kad nors visa žmogaus esmė yra tik „noras gauti“,
tačiau tai yra tik „pusė dalyko“, nes šis noras privalo „apsirengti“ į konkrečią realybę.
Todėl „noras gauti“ ir jo atvaizduojamas įsigyto daikto „paveikslas“kartu sudaro viena dalyką,
nes kitaip šis noras negali egzistuoti.


Iš tikro, kai „kūno mechanizmas“ yra pačiame savo „jėgų žydėjime“,
t.y. savo metų viduryje, tada žmogaus „ego“ stovi „išsitiesęs visu ūgiu“, ,
ir jaučia „norą gauti“ visu didumu ir stiprumu.
Tai reiškia, kad žmogus nori pasiekti didelius turtus, didelę garbę,
t.y. viską ką mato prieš save.


Ir tai dėl žmogaus „ego“ pilnumo,
kuris „traukia“ į save visas galimų įsigijimų formas,
visomis kuriomis jis tik gali „apsirengti“,
t.y. realizuoti save tomis formomis.


Tačiau, kai praeina pusė žmogaus amžiaus,
prasideda šio noro „nuosmukio“ dienos.
Ir tai yra „mirties dienos“, nes žmogus nemiršta akimirksniu,
taip kaip jis negauna akimirksniu savo „gyvybės formą“.
Tai reiškia, kad žmogaus „ego žvakė“, gęsta pamažu, pamažu.


Ir kartu su tuo išsigimsta ir degraduoja visos įsigijimų,
kuriuos norėjo pasiekti, formos.
Tai reiškia, kad žmogus pradeda atsisakyti daugelio dalykų,
apie kuriuos svajojo jaunystėje.


Ir su „gyvenimo saulėlydžiu“, žmogus pamažu atsisako daugelio įsigijimų.
Todėl senatvės dienomis, kai virš žmogaus jau „sklando mirties šešėlis“,
iš tikro tomis dienomis jau žmogui visiškai nėra noro gyventi.
Juk jo „noro gauti“ forma, t.y. jo „ego“ jau visiškai „užgeso“,
ir iš jo liko tik maža „kibirkštėlė“,
kurios visai nesimato,
nes šis „ego“ jau „nebeapsirengia“ į jokias „įsigijimo“ formas.
Ir tomis dienomis žmogui jau nėra jokio noro ir jokios vilties,
bet kokiam „įsigijimui“, t.y. Gyvenimui...


Todėl parodėme, kad „noras gauti“ yra tas pats dalykas su įsivaizduojamais norimais gauti daiktais, ir jų „atsivėrimas“ yra ta pati „pakopa“, ir tas pats „gyvenimo dydis“.
Tačiau čia yra labai svarbus aspektas,
kaip jau kalbėjome, liečiantis atsisakymo priežastį, „gyvenimo saulėlydžio“ dienomis.
Iš tikro šis atsisakymas yra ne dėl „sotumo“, kaip žmogus atsisako valgyti, tuo laiku, kai jis jau yra visiškai sotus, tačiau šis atsisakymas kyla iš nevilties.


Tai reiškia, kad kai „ego“ pradeda „mirti“, gyvenimo „saulėlydžio“ dienomis,
jis pats jaučia savo silpnumą ir „mirtį“,
ir todėl vis labiau „nusivilia“ ir „atsisako“ savo jaunystės svajonių ir vilčių.


Ir gerai įsižiūrėk į atsisakymą dėl „sotumo“,
t.y. šis atsisakymas nesukelia jokio skausmo,
todėl jo negalima pavadinti „daline mirtimi“,
bet galima sulyginti su užbaigusiu darbą darbininku.
Tačiau atsisakymas dėl nevilties yra pilnas skausmo ir kentėjimo,
todėl jį galima pavadinti „daline mirtimi“.

Ir suprask gerai.