kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 




Sielos šokis prieš pasaulio Karalių


Daugybę kartų, džiaugsmo ir linksmumo akimirkomis, Baal aSulamas duodavo nurodymą bendruomenei šokti.

O tam, kad galėtų šokti, žmogui reikalingas sielos pakilimas, ypač, kai kalbama apie žmones, kurie dirba Kūrėjo darbą.

Tai yra, apie tuos, kurie daro sau aštrią kritiką ir kasdien atlieka gilų savęs vertinimą, kiek jie pasistūmėjo pirmyn tikėjime Kūrėju ir Jo valdymu.

Tikėjimas Kūrėju – tai nėra tik gražūs ir tušti žodžiai.

Tikėjimas Kūrėju nereiškia nuo ryto iki vakaro paviršutiniškai sakyti Palaimintas Kūrėjas”.

Tikėjimas Kūrėju yra tai, kad žmogus elgiasi, kalba ir galvoja būtent taip, kaip elgtųsi, jei Karalių Karalius būtų atsivėręs pasaulyje visiškai aiškiai.

Ir juo labiau, ne mažiau, nei jis elgtųsi prieš iškilų kartos žmogų, kaip yra rabi Jochanano ben Zakai pasakymas:

„Tebus jūsų dangaus baimė tokia, kaip žmogaus baimė“.

Ir jei žmogus atliks savyje šios savybės patikrinimą, jis pamatys, kaip stipriai jis nutolęs nuo tikėjimo Kūrėju.

Tačiau didžioji dalis žmonių iš vis nenori atlikti šios savianalizės, ir tai jų visai nedomina, nes jiems rūpi tik ramus jų gyvenimas.


Ir kai šie dirbantys Kūrėjui turi pereiti prie šokio, jiems tai kainuoja labai daug pastangų.

Tačiau nežiūrint į tai, jų šokis trykšdavo džiaugsmu.

O iš visų mokinių labiausiai pasižymėjo vienas – rabi Baruchas Moše Lembergeris.

Šokis tarsi buvo jo dalis.

Kai jis šokdavo, atrodė, kad jo kūnas išnykdavo, ir likdavo tik siela, trokštanti susijungti su savo Šaknimi.

Jam nereikėjo, kad šalia būtų kitų su juo šokančių žmonių, jis galėjo šokti visiškai vienas.

Ir kalba eina ne apie dešimt ar dvidešimt minučių, o apie keturias valandas šokio!

Ne veltui apie jį pasakė rabi Icchakas Agasi, kad tai buvo Kūrėjo darbininkas, pasiekęs tokias aukštas pakopas, kaip Baal Šem Tovo kartoje.