Daugybę
kartų, džiaugsmo ir linksmumo akimirkomis, Baal aSulamas duodavo
nurodymą bendruomenei šokti.
O tam, kad galėtų šokti, žmogui
reikalingas sielos pakilimas, ypač, kai kalbama apie žmones, kurie
dirba Kūrėjo darbą.
Tai yra, apie tuos, kurie daro sau aštrią kritiką ir kasdien atlieka gilų savęs vertinimą, kiek jie pasistūmėjo pirmyn tikėjime Kūrėju ir Jo valdymu.
Tikėjimas
Kūrėju – tai nėra tik gražūs ir tušti žodžiai.
Tikėjimas Kūrėju
nereiškia nuo ryto iki vakaro paviršutiniškai sakyti „Palaimintas
Kūrėjas”.
Tikėjimas Kūrėju yra tai, kad žmogus elgiasi, kalba
ir galvoja būtent taip, kaip elgtųsi, jei Karalių Karalius būtų
atsivėręs pasaulyje visiškai aiškiai.
Ir
juo labiau, ne mažiau, nei jis elgtųsi prieš iškilų kartos
žmogų, kaip yra rabi Jochanano ben Zakai pasakymas:
„Tebus
jūsų dangaus baimė tokia, kaip žmogaus baimė“.
Ir jei žmogus
atliks savyje šios savybės patikrinimą, jis pamatys, kaip stipriai
jis nutolęs nuo tikėjimo Kūrėju.
Tačiau didžioji dalis žmonių iš vis nenori atlikti šios savianalizės, ir tai jų visai nedomina, nes jiems rūpi tik ramus jų gyvenimas.
Ir
kai šie dirbantys Kūrėjui turi pereiti prie šokio, jiems tai
kainuoja labai daug pastangų.
Tačiau nežiūrint į tai, jų šokis trykšdavo džiaugsmu.
O iš visų mokinių labiausiai pasižymėjo
vienas – rabi Baruchas Moše Lembergeris.
Šokis tarsi buvo jo
dalis.
Kai jis šokdavo, atrodė, kad jo kūnas išnykdavo, ir
likdavo tik siela, trokštanti susijungti su savo Šaknimi.
Jam
nereikėjo, kad šalia būtų kitų su juo šokančių žmonių, jis
galėjo šokti visiškai vienas.
Ir kalba eina ne apie dešimt ar
dvidešimt minučių, o apie keturias valandas šokio!
Ne veltui apie jį pasakė rabi Icchakas Agasi, kad tai buvo Kūrėjo darbininkas, pasiekęs tokias aukštas pakopas, kaip Baal Šem Tovo kartoje.