„Ir gyvens vilkas su ėriuku, bei tigras gulės su ožiuku, ir veršiukas,
liūtas bei jautis bus kartu, ir jaunuolis vedžios juos“ (Ješajahu 11 – 6).
„Ir bus tą dieną, vėl pakels Kūrėjas savo ranką antrą kartą, įsigyti savo tautos likutį,
kuris liks Asirijoje, Egipte, Patrose, Kūše, Eilame, Šinaare,
Chamate ir
jūros salose“ (Ješajahu 11-11).
Pasakė rabi Šimonas ben Chalafta:
„Nerado Kūrėjas būdo palaiminti Izraelį, tik taika (šalom), kaip pasakyta:
Kūrėjas duos savo tautai jėgų, Kūrėjas palaimins savo
tautą taika“
(Talmudo traktato „Okcin“ pabaiga).
Ankstesniuose straipsniuose jau paaiškinau bendrą darbo Palaimintam ir
Išaukštintam Kūrėjui formą, kurios esmė yra „meilė artimui“.
Iš tikro praktiniu aspektu reiktų šio darbo esmę apibrėžti, kaip: „sąlygojimas artimui“.
Tai reiškia, kad praktinė „meilės artimui“ darbo pusė yra „gerumo artimui sąlygojimas“.
Todėl galima „meilę artimui“ apibrėžti, kaip „sąlygojimą artimui“, kas garantuoja,
kad mes niekada neužmiršime teisingos intencijos.
Ir jau teisingai apibrėžėme ir gerai žinome apie darbą Palaimintam Kūrėjui.
Todėl dabar mums reikia nustatyti, ar šis darbas gali būti
mūsų priimamas
vien tik tikėjimo aspektu, be jokio mokslinio – eksperimentinio
pagrindo,
ar čia taip pat galioja ir praktinis patyrimas.
Tai ir yra pagrindinė idėja, kurią aš noriu iškelti ir įrodyti šiame straipsnyje.
Ir žinoma pirmiausia mums reikia gerai apibrėžti pačią idėją:
Kas gi priima mūsų darbą?
Taip pat aš labai nemėgstu tuščio filosofavimo,
t.y. aš nemėgstu samprotavimų, neparemtų praktika.
Kaip yra žinoma, kad mūsų karta jau pakankamai „prisivalgė“
tuščių
teorijų, kurios visos „sugriuvo“, nes buvo statomos ant „klibančių“ pagrindų.
Todėl čia kalbėsime tik kritiniu – analitiniu – sintetiniu pagrindu.
Tai reiškia, kad pradėsime analitiškai išskaidydami visus faktus,
kol apibrėšime pagrindinę idėją.
Ir paskui viską susintetinsime ir apjungsime,
kad parodyti, kaip kiekvieno žmogaus gyvenime darbas Kūrėjui
yra
būtinas iš praktinės pusės.